-
Jaukiausia vieta – reanimacijos palata.
-
Pavojingiausias pasaulio gyvūnas – nelaiminga moteris.
-
Didžiausia metų prieštara: mokytojai valstybei sako: už tokį atlyginimą – geriau nedirbsime; valstybė mokytojams sako: už tokį darbą – daugiau nemokėsime.
-
Didžiausia keistenybė: barono Miunhauzeno teiginys, kad pačiam save galima išsikelti, yra teisingas!
-
Valstybinis absurdas – V.Uspaskichas.
-
Keisčiausia krizė – knygų perprodukcija.
-
Mistiškiausias reiškinys – neakivaizdinės studijos universitete.
-
Geriausiai Lietuvoje parengtos paslaugos – laidojimo paslaugos.
-
Didžiausi namų ūkio priešai – kurmiai ir palaidos katės.
-
Visapusiškiausias jausmas – laukimas.
Atsakymai
Andrius Kleiva, 2007-12-29 18:20:54
Pralinksminot nuotaiką. Dėkui 😉
ligonis, 2007-12-29 18:24:38
nu nemanau Destytojau, kad jaukiausia vieta reanimacijos palata 🙂 Gal tik Jum taip atrodo nes su Jumis ten puikiai elgesi ir panasiai?
Burgis, 2007-12-29 19:37:52
Ligoniui: aiškinu tai taip: reanimacijos palatoje supranti, kad sunkiausia, baisiausia jau praeityje; vaistai veikia taip, kad nejauti jokių skausmų, o tai juk buvo seniai, tiesa? esi pririštas vamzdeliais ir laideliais, todėl ramu, kad nebūsi nepastebėtas, pamirštas; niekur nereikia vaikščioti, nieko nereikia daryti – viską padaro kiti; nėra nieko iš artimųjų, todėl nematai jų nerimo dėl tavęs, o tu žinai, kad nuotoliniu būdu juos džiugini jau vien tuo, kad bent mirkčioji savarankiškai; svarbiausia – džiūgauji, kad vėl gyveni!
mokytoja, 2007-12-29 19:55:06
Graudžiai juokinga. Primena seną, gerą ir subtilų tarybinių laikų jumorą.
Paprieštarausiu didžiausiai metų prieštarai. Valstybė ir už KITOKĮ mokytojų darbą daugiau nemoka ir nemokės, visiems vienodai atseikėta. Tad ar verta dirbti KITAIP?
Burgis, 2007-12-29 20:01:39
Mokytojai: va, va – užčiuopėte pačią šaknį! Tačiau ir aš paprieštarausiu: valstybė tos prieštaros neišspręs, nes niekada nesutiksiu, kad kokia vertintų mano darbą, o juo labiau – nesutinku leisti prisitaikėliams, padlaižūnams įsivertinti taip, kaip nori. Bet yra paprastas kelias: atskiras mokytojų ir tėvų susitarimas, realizuojantis socialinį teisingumą ir skatinantis dirbti gerai.
ligonis, 2007-12-29 20:05:07
Tačiau, galbut ir klystu bet juk buna vietu kur ir jauties saugus, ramus, kur aplinkliniai tavim dziaugiasi…. bent jau as tai turiu tokia vietele kurioje as visas bedas pamirstu….:) gera buna ten, man bent jau, pasedeti
mokytoja, 2007-12-29 20:13:51
Ligoniui: Ar buvote reanimacijos palatoje? B.Burgis pataikė tiesiai į dešimtuką. Nors ir sutinku su šiuo teiginiu, bet niekam nelinkiu ten atsidurti.
ligonis, 2007-12-29 20:17:03
As ten buvau bet ne gulejau o atsisveikinau su zmogumi, gal va todel ir ji man nera jauki nes ten as paskutini karta macia gyva savo giminaiti….
Burgis, 2007-12-29 20:21:26
Mokytojai ir ligoniui: manau, mus visus sutaikys toks osetinų tostas: kad tu numirtum! bet ne čia, o po tuo šimtamečiu ąžuolu, kuris išaugs iš šiandien mūsų pasodintos gilės; ir numirtum ne stovėdamas, o gulėdamas; bet gulėdamas ne ant žemės, o gražuolės glėbyje; ir numirtum ne savo mirtim, o nuo pavyduolio durklo; ir ne per klaidą, o už tikrą nuodėmę.
Gurskis, 2008-01-01 21:12:20
Teko gulėt reanimacijos palatoj – savotiškai jauku. Nieks nuo tavęs nepriklauso, visi rūpinasi, emociniai ir fiziniai pojūčiai sumažėję, jauties gerai – laimingai.
Sunkiausias ir skaudžiasias kelias yra kol patenki į reanimaciją 🙂 Va tų išgyvenimų nelinkėčiau..
Vikas, 2008-01-01 21:20:37
Puikus tostas! 🙂
Vytautas, 2008-01-16 21:23:54
Gurskiui:
Jauties gerai – laimingai kartais ne dėl vaistų, slopinančių skausmą (iš esmės narkotikų)?
Giedrius 4b, 2008-01-17 23:57:56
Štai mano 2007 metų atradimas… Nors jis gimė tik 2008:)
Pavasarį kasmet sugrįžta paukščiai į namus
Vėl suka seniai pamirštus lizdus
Tačiau neturi žmogaus siela sparnų
Ji tesaugo atminimą seniai pamirštų dienų
Gyvenimas sparnuotiesiems nelyginant kova
Kur kiekviena diena – iššūkių pilna
Tačiau mes sugebam paversti jį kančia
Nes mūsų sieloj tarytumei pūga siaučia nežinia…
Kiaušinio lukšto skilimu prasideda likimas dešimčių
Taip paukštisi vėl prisikelia tarytum feniksas iš pelenų
Tačiau lygiai taip žmonės sensta pamažu
Žiūrėdami į gyvybę su neblėstančios ironijos kaupu
Atėjus laikui skristi, sukyla baimė mirtina
Bet pirmą skrydį vainikuoja laiminga staigmena
Tačiau pakiša mums koją pasakų migla
Kuri mus verčia įtikėti istorijos pabaiga liūdna.
Toks sparnuotų mūsų giesmininkų gyvenimas gražus
Nesikeičia nė per nago juodymą jau šimtmečius ilgus
Tačiau daug skaudesnė žmonių lemtis
Kuri verčia mus drebėt sutikus klausimus kelis.
Gyvena paukštis nežinodamas kitų takų
Kas rudenį išskrenda vis tuo pačiu keliu
Tačiau žmogus – padaras graudus
Žinodamas visus kelius, verčiau jau kryžkelėj pražus.
Gurskis, 2008-01-18 08:48:52
Vytautui: Ir dėl to. Svarbu rezultatas.