Apie naminius gyvūnus, žvėris ir žmones

Lapkričio 21, Trečiadienis

Gyvenu įspūdžiais:
1) Kažkur Rusijoje moterys verkdamos neša iš fermos dėžes su gyvais ką tik išsiritusiais viščiukais (ir kiaušinių lukštai tarp jų…) ir meta į utilizacijos statines.
2) Džiaugiasi moteris, feisbuke skelbia, kad užaugino daug puikių antelių. Ir įdeda papjautos ir nupeštos antelės nuotrauką.
3) Sėdi toks storas medžiotojas, pozuoja nuotraukai prie didelės krūvos nušautų vilkų.
***
O aš vėl ir vėl prisimenu vaikystę kaime, vienkiemyje.
Tėvas pakorė seną šunį, palaidojo. Bet aš to nemačiau, jokiu būdu nebūtų leidę pamatyti. O šuneliui reikėjo padėti, nes jis senatvėje labai kankinosi.
Skersdavo kiaules. Bet man buvo leista tai matyti tik tada, kai jau buvau paauglys.
Kastruodavo naminius gyvulius. Bet man buvo leista tai matyti tik tada, kai jau buvau paauglys.
Tada, kai mama pasakydavo: „Nueik, nukirsk vištai galvą.“ Aš išeidavau į kiemą, pagaudavau vištą ir kirviu ant kaladės nukirsdavau jai galvą.
Mūsų šuo Sargis (apie jį jau rašiau…) gyveno šuns gyvenimą būdoje prie klevo. Labai patenkintas gyveno!
Aš, kvailys, tada nušoviau savo varnėną, kuris tupėjo beržo, augusio prie mūsų namų, viršūnėje. Šoviau nė nemanydamas, kad pataikysiu. O pataikiau. Todėl dabar visas gyvenimo nuoskaudas priimu kaip bausmę už tą kvailystę.
***
O jūs auginate namuose gyvūnus kaip žaisliukus.
O jūs medžiojate žvėris, lyg jie būtų nusikaltę.
O jūs nebesuprantate, kad net tiems, kuriuos mes suvalgome, turi būti pagarba.
***
Todėl ir tada, kai iš vaikučių, iš kūdikių atima tėvus, jūs nepajuntate skausmo. Mirtino skausmo.

patiko(25)