Apie šunis, kates ir gėles…

Gegužės 10, Ketvirtadienis


*
Buvo Sargis. Mylėjo
Jį sesutė maža,
Tėvas, rytą išėjęs
Vis vaišino rieke.
***
Ir taip toliau… Čia iš savo jaunystės eilėraščio pacitavau. Drukių kaimo vienkiemį prisiminęs: Sargiukas kieme prie būdos, karvutė ir kiaulės – tvarte, vištos ir gaidys po uždarą kiemą vaikštinėja, tik tas katinas eina kur panorėjęs…
Gėlės darželyje, gėlės ant palangių…
Tokia mano vaikystė.
*
O paskui namas Kaune, Fredoje, ir aš rašau: „Albina turi ilgakotį skėtį, todėl ir po Fredą gali vaikštinėti…“. Problema buvo palaidi (bet ne benamiai!) šunys. Vienas kitas katinas pateršdavo. Bet ką tu padarysi, jei ten ir stirnos, ir zuikiai, ir ežiai vaikštinėjo, ir ondatros plaukiojo, ir žalčiai šliaužiojo…
*
O dabar štai Vilnius, Antakalnis… Tiek šeimų su šunimis negalėjau įsivaizduoti! Ir kokių tik šunų nesivedžioja! Vieni surenka, kiti nesurenka. Vieni už pavadėlių vedžioja, kiti palaidus. Firminės blondinės ir brunetės net po du vedasi, superveislinius, į save panašius… Man atrodo, kad čia didelės problemos su žmonių psichika. Gal vienišumo bijo?
*
O gėles irgi įmantriai išdėsto. Kas savo namuose, kas savo terasose, o kas bendro naudojimo plotuose. Gražias ir lyg išmestas?
***
Apibendrinu. Uždraudė gyvūnus laikyti cirkuose. Kada uždraus eksperimentus su gyvūnais šeimose? Kada šuo vėl išdidžiai gyvens šuns vietoje? Kada katinas bus ne žaisliukas, o Katinas? Kada ir gėlės bus savo vietose?
Palauksiu.

patiko(24)