Romualdo Granausko kūrinys „Gyvenimas po klevu“ turi dviprasmį pavadinimą: gyvenimas yra ir procesas, ir sodyba (ypač žemaičiams…).
Ir kai žiūriu į šį mūsų kaimyno gyvenimą (namą, kiemą), matau visą jo gyvenimą (amžių…). Kas tai: taupumas, šykštumas, godumas? Tai senatvė… Buvo keistas gyvenimas anksčiau, todėl toks liūdnas negyvenimas dabar… Kaupė, taupė, iš rankų šapelio nepaleido, o dabar Sosnovskio barščiai veši kiemo viduryje. Plytų rietuvė po langais jau dvidešimt metų laukia statybininkų. Vartai užraišioti vielomis, bet pernai vagys juos vis tiek atsidarė ir išvežė… metalo laužo.
*
Kada mes pražiopsome tą momentą, kai reikia ryžtingai keisti gyvenimą (procesą ir vietą), kai reikia atsisakyti šlamšto, kai reikia suprasti – nebeužeisi, nebeužeisi… Kai nebeskamba dainos užstalėje? Kai nebeužsuka draugai? Kai nebekrykštauja vaikai? Kai pats nebenupjauni, nebepaneši, nebenudažai, nebenusiperki?…
*
Mums, mano bendraamžiai, reikia turėti užnugarį, patikimą užnugarį tų, kurie ryžtingai pakeis mūsų gyvenimus, neklausydami mūsų aimanų dėl prarandamos praeities… Jau esu čia rašęs, kad kol tėvui iki penkiasdešimties, vaikai turi jo klausyti, o kai tėvui per penkiasdešimt – tėvas turi vaikų klausyti. Besąlygiškai! Vaikai turi pasirūpinti, kad mūsų gyvenimas nebūtų apleistas. Sodyba ir procesas.
Atsakymai
Burgis, 2013-07-04 19:06:02
Suprantantiems…
Rasa, 2013-07-04 19:52:51
Ne visi turi vaikų apskritai 🙂 Dar mažiau turi tokių, kurie jais rūpintųsi.
Bet juk pats kažkada sakėt, kad nenorėtumėt būti vaikams našta, tai kaip leisit, kad jie jumis rūpintųsi? 🙂
Aš nemanau, kad tėvai būna našta, tik šiaip kabinėjuos prie jūsų ankstesnio pasakymo 🙂
Kita vertus aš irgi nepajėgiu tėvams padėti tiek, kiek norėčiau. Tėtis jau sunkiai vaikšto ir pas juos irgi ima želti jau aukštoka žolė. Aš dirbu. Daug. Galbūt dar per mažai, nes nepajėgiu padėti tiek kiek norėčiau ir vaikams ir tėvams. Bet aš tiesiog nepajėgiu. Štai nupirkau pasiskolinus pinigų trimerį jiems dovanų, nesakiau net kiek mokėjau, kad nesinervintų. Nes dar neimtų! 😛 Bet kas gi šiais laikais gali vis dar dalgiu? Vaikai juk jau nebemoka tų dalgių išplakti! 🙂 Pagaliau vasara ir mano vaikas išvažiavo bent mėnesį padirbėti į užsienį, negali jis praleisti vasarų pas senelius, net ir labai norėdamas. Juk reikia užsidirbti bent vasarą, jei dieniniam mokosi ir nedirba.
Įvairiai visiems susidėsto.
Galbūt esu kalta, kad nepasistačiau namo, nepasodinau pakankamai medžių, neuždirbau tiek pinigų, kad pakaktų visiems viskam. Bet vaikus gerus užauginau. Štai grįš sūnus, visko nudirbt padės seneliams. O dabar tenka žentui vienam kartais važiuot šienaut 🙁
sonata, 2013-07-04 21:05:32
na neįsivaizduoju situacijos, kad po trejų metų turėčiau pradėt sūnaus klausyt:)))) maniškiams tėveliams per septyniasdešimt, bet gaunu pipirų ir ačiū pasakau. Tiesa, fizinės jėgos menkos, bet neturiu teisės reguliuot jų gyvenimo būdo – mama kartoja, kad ir mirs su žemės sauja rankoj… nors akla, bet rankos skiria balandą nuo morkytės daigo. Tėvelis su savo vienintele ranka dalgį dar stengiasi išlaikyt. Manau, kad kiekvienas turi teisę į jam priimtiną buvimą. Nes uždarius į buitį “su visais patogumais” būtis baigsis…
Burgis, 2013-07-05 08:35:09
Sonatai: kiekvienas atvejis – individualus… Kalbėjau apie 50-mečių tėvų vaikus, kurie jau suaugę, subrendę, savarankiški ir šio to gyvenime patyrę. Tokie buvo mūsų vaikai ir man ne gėda, kad jų klausiau ir visada klausysiu.
sonata, 2013-07-05 08:43:20
Taip, Šeimininke, kai dabar gimdo keturiasdešimtmetės, atvejai tikrai labai individualūs:)
sonata, 2013-07-05 08:48:00
Beje, AČIŪ už Matematiką:)
jelena, 2013-07-05 08:53:47
Burgiui:Jus teisingai pastebėjote,kad vaikai turi būti subrendę.Aš susitinku labai daug suaugusių,bet nesubrendusių žmonių.Galvoju kad tokie ir sukuria visas pasaulio nelaimes.