Byla Nr. 20-9-00842-14. Trečioji dalis. Nauja pasaka apie Mažąjį Princą

Vasario 5, Sekmadienis

Turiu daug laiko, bet nebeturiu daug pasiūlymų dirbti, todėl paseksiu jums naują pasaką apie Mažąjį Princą. Jei nemėgstate pasakų, toliau jokiu būdu neskaitykite!
***
Tai buvo taip seniai, kad mažai kas ir beprisimena…
Tolimoje šalyje gyveno Mažasis Princas. Jis iš tiesų buvo mažas, todėl ir jo pilis buvo maža, bet jauki ir graži! Princas labai rūpestingai prižiūrėjo savo pilį, jos kiemą, sodą.
O toje šalyje tais laikais ėmė dėtis nemalonūs dalykai. Vis daugiau ir daugiau piktų, godžių, klastingų ir kerštingų žmonių pasiskelbdavo lordais, hercogais, viziriais, grafais ir kitokiais didikais. Pasiskelbę jie imdavo skriausti aplinkinius žmones, vertė juos paklusti, tarnauti didikams. Žmonės traukėsi į miškus, bėgo į kitas šalis. Jų palikti namai virsdavo griuvėsiais, nedirbama žemė – dykynėmis.
Kaip tik tose dykynėse ėmė veistis keisti medžiai – baobabai. Jų daugėjo beveik taip pat sparčiai, kaip ir pasiskelbusiųjų didikais. Žinia gi, grobuoniškumas būdingas ir žvėrims, ir žmonėms, ir parazitiniams augalams…
Mažasis Princas labai rūpinosi, kad jo pilies kieme ir sode neužaugtų nė vienas baobabas. Princas žinojo – jei užaugs vienas baobabas, tai užaugs ir kitas, ir trečias, o tada pilis jau bus baobabų džiunglėse…
Viename nuošaliame tos valstybės (ta šalis vadino save valstybe…) dvare gyveno mergaitė Lina ir jos broliukas. Vaikų tėvai buvo žiaurūs pasipūtėliai, neteisingai bausdavo net savo vaikus, jei tie nenorėdavo būti panašūs į tėvus. Paaugusi mergaitė išmoko apsimesti: tėvų akivaizdoje elgėsi taip, kaip norėjo tėvai, bet tada, kai tėvai nematė, krėtė visokias šunybes: tai katinui uodegą padegs, tai driežiuką koja sutraiškys, tai akmenį į paukščiuką mes…
Tėvai norėjo prieš kaimynus girtis savo vaikais, todėl nutarė dukterį laikinai apgyvendinti Mažojo Princo pilyje, kad mergaitė išmoktų ir gerų manierų (kad galėtų prireikus apsimesti esanti gera…), ne tik įžūlumo ir paniekos silpnesniems, nes to ją jau buvo išmokę tėvai.
– Gerai, – pasakė Mažasis Princas, – tegu pagyvena Lina pas mus, tegu pasimoko su kitais vaikais, kuriuos jau priėmiau, bet tik įspėju – niekas čia negali atsinešti ir pasisodinti baobabų.
Prabėgo metai. Mažasis Princas džiaugėsi, kad Lina stropiai mokosi ir nepažeidžia pilyje nustatytos tvarkos. Bet štai vieną dieną Mažasis Princas sužinojo tai, kas jam atėmė žadą: Lina gražiausioje pilies sodo vietoje pasodino baobabą! Pasodino dieną, matant pilyje gyvenantiems vaikams ir suaugusiems žmonėms.
Pasišaukė Mažasis Princas Liną ir pasakė:
– Tu nebegali gyventi pilyje, taip buvome susitarę.
Jau kitą dieną pilį užgriuvo Linos tėvai ir govėda didikų:
– Kaip tu drįsti! – šaukė jie Mažajam Princui, – mes esame didikai, tu neturi teisės mums ir Linai nurodinėti!
Įniršęs Linos tėvas įrėmė Mažajam Princui peilį į gerklę ir liepė pasirašyti tokį raštą: „Mažasis Princas įsipareigoja atsiprašyti nukentėjusios Linos, pasitraukti iš pilies, nesiimti jokių veiksmų, kad Lina būtų pašalinta iš pilies. Be to, nukentėjusiajai Linai Mažasis Princas atlygina ir padarytą neturtinę žalą – 30000 auksinių“.
Ką turėjo daryti Mažasis Princas? Jis pasirašė tą raštą, nes matė kardais mojuojančius jį apsupusius didikus. Princas tikėjosi, kad tie niekšai pasitenkins gavę grobį ir pasityčioję iš princo.
Bet kur tau! Vos tik Mažasis Princas pasirašė raštą, didikų gauja čiupo jį ir nutempė pas tos šalies teisėjus. Dvejus metus teisėjai laikė Mažąjį Princą sielos kalėjime ir ginčijosi: vieni siūlė kaliniui nukirsti galvą, kiti siūlė jį pririšti prie gėdos stulpo ir leisti praeinantiems pašlemėkams spjaudyti princui į veidą.
Bet tuo metu šalyje padėtis vis blogėjo… Baobabai baigė apklėsti didžiąją dalį valstybės, įsitaisė ir Mažojo Princo pilyje. Šalis skendėjo patamsyje, baugiuose šešėliuose… Žmonės pradėjo vis garsiau protestuoti, grasinti didikams, reikalauti paleisti Mažąjį Princą ir naikinti baobabus.
Išsigandęs vyriausias šalies teisėjas paskelbė:
– Mažasis Princas paleidžiamas į laisvę, nes jis įsipareigojo atsiprašyti nukentėjusios Linos, pasitraukti iš pilies, nesiimti jokių veiksmų, kad Lina būtų pašalinta iš pilies. Be to, nukentėjusiajai Linai Mažasis Princas atlygino ir padarytą neturtinę žalą.
Žmonės džiūgavo, sveikino Mažąjį Princą su pergale. O buvęs kalinys stovėjo lyg stabo ištiktas ir negalėjo patikėti, kad toks gali būti valstybės „teisingumas“.
Išėjęs iš sielos kalėjimo, jis pradėjo šaukti:
– Valstybe, mano valstybe, kodėl tu leidi tyčiotis iš manęs? Kodėl tu pataikauji smurtautojams? Kodėl tu nepareikalauji ištirti, kam ir kokią žalą aš padariau? Kodėl tu nepasidomi, kas ir kaip įvertino tą žalą? Juk tai jie, smurtautojai, atėmė iš manęs mano pilį, suniokojo mano gyvenimą! Ar tu, valstybe, nematai, kad tie smurtautojai jau tyko kitos aukos?
Tyli valstybė, negirdi…
Tada Mažasis Princas užkopė į aukštą kalną ir apsigyveno jo viršūnėje. Laisvi vėjai princą lanko, dosni saulė jį džiugina. Prisijaukino Mažasis Princas būrį padangių paukščių, lesina juos, glosto, o paukščiai į visus kraštus išnešioja Mažojo Princo laiškus vaikams: „Gyvenkite atvirai, kaip paukščiai danguje, neleiskite baobabams užgrobti jūsų šalies, neleiskite apsišaukėliams didikams tyčiotis iš jūsų – laisvų šalies žmonių!“

patiko(39)