Dirbti iš visų jėgų. O kam?

Šiandien bėgau, bėgau, dirbau, dirbau – pavargau. Parašinėsiu…

***

Ir jūs, matau, dirbate, dirbate, galvos nepakeliate, į mano svetainę nebeateinate, komentarų nebeparašote, nykščiukų nebepaspaudote. Kam taip stengiatės? Štai K. Pruskienė dirbo, dirbo – insultas. A. Sabonis dirbo, dirbo, žaidė, žaidė – infarktas. Gal pasitaupome, a?

***

Sunku su tuo pasitaupymu… Viena vertus, jei dirbi darbdaviui, tai jis, kapitalistas, išnaudotojas, tik ir tikisi, kad dirbsi iš visų jėgų. Jis tave išgręš ir išmes, kai jau norėsi, bet nebegalėsi, o gal dar ir norėsi, ir galėsi, bet jis jau bus kitą susiradęs…

*

Kita vertus, jei dirbi sau, tai nėra ribų, kad negalėtum dirbti dar daugiau, dar intensyviau, o maksimumo (na, milijono per metus, premjero posto ir pan…) vis tiek nepasieksi. Pasitikrink, kada baigiasi pasitenkinimas darbu iš visų jėgų.

*

Kitaip pažvelgęs, jei tik jauti, kad tempas lėtėja, kokybė blogėja, entuziazmas senka, pradedi save peikti, tiesa? Gal gailėtis, kad sensti, gal teisintis, kad tau nebereikia, bet save apgauti sunku…

*

Viskas migloje, tiesa?…

Atsakymai

Burgis, 2012-02-27 16:25:23

Įvertinkite pusiausvyrą (arba lygsvarą)…

Rokas, 2012-02-27 17:04:21

Kartais norisi dirbti dirbti dirbti …. tam, kad ateity būtų galima pailsėti ir kiek ramiau gyventi žinant, jog turi kur gyventi, tavo vaikai pamaitinti, pats irgi pavalgęs, išsiruošdamas apsipirkti nebijai, jog senas kledaras neužsives… Norisi gyventi, o ne egzistuoti, todėl, bent kol jaunas esu, reikia dirbti dirbti…

Akstė, 2012-02-27 21:06:16

Meilė artimui mane gelbsti nuo darbo iš visų jėgų! 🙂

Jovita, 2012-02-27 21:49:21

Drybso juodaodis po palme, aplipusia kokoso riešutais, durnių volioja. Prie jo prieina naujasis rusas ir stebisi:

– Ko čia guli? Prisirinktum riešutų, parduotum, nusipirktum vežimą.

– Kam man tas vežimas?

– Prikrautum į vežimą riešutų, parduotum, nusipirktum sunkvežimį.

– Kam man tas sunkvežimis?

– Prikrautum sunkvežimi riešutų, parduotum. Po to galėtum pasamdyti darbininkų…

– Kam man tie darbininkai?

– Kaip kam? Jie tau rinktų riešutus, pardavinėtų, o tu sau gulėtum po palme.

– Kam to reikia? Juk aš ir taip guliu po palme!

sonata, 2012-02-27 21:55:50

Smagiai atostogauju trečią dieną – persikrautom. Aha, geriau du kartus degt ( tris kart per kairį petį). Spruksiu ryt į darbą pailsėt:D Nes atostogos baigiaisi tik po savaitės. O Jūs klausiat – kam dirbt? Kad atostogaut nereiktų!:))

Saulius, 2012-02-28 11:24:03

…taip ir drypsojo juodaodis po palme, kol nepriėjo blondinė. Sekantį ryta jis pradėjo rinkti kokosus, nes vakare jau prireikė, hamako… po to trobelės ir t.t…

petras, 2012-02-28 13:06:03

geriau būtų kaip sojeris privertęs blondinę dirbt, tai galėtų ir toliau drybsot po palme.

Vladas, 2012-03-03 00:07:09

Įkelsiu citatą iš savo komentaro vienam jaunam socialistui Lukui, kuris mane gėdino, kad rašinėju komentarus, vietoje to, kad sukurčiau daugiau darbo vietų. (Mano versle, per pastaruosius 5 metus jų sumažėjo nuo 25 iki 8)

“Dar galiu pasakyti kodėl rašinėju komentarus vietoje to, kad daugiau darbo vietų įsteigčiau.

Prieš kažkiek metų buvo toks etapas, kad verslas lyg ir įsibėgėjo, atsirado laisvų pinigų ir laiko. Namą statyti tingėjau todėl pradėjo graužti sąžinė, jog neplečiu verslo. Galvojau sukurčiau dar darbo vietų, gal ir pats dar ką uždirbčiau.

Tuo metu kaip sykis kūrėsi Uspatskicho partija ir į mano kontoros leidžiamą rajoninį laikraštį atėjo kaimynas, tos partijos rajone vadas, duoti skelbimo ar partinės reklamos. Žmogų vos pažinau. Visas pasikėlęs, rimtas viršininkas, vos ne komandas tik dalina.

Ir pasirodė jis man toks panašus į Švonderį iš Bulgakovo “Šuns širdies”. Ir staiga suvokiau, kad gyvenimas nestovi vietoje. Per pastaruosius šimtmečius Lietuva laisva buvo tik 20 metų tarpukariu ir dabar jau antras dešimtmetis eina. Supratau, kad sugrįžus tarybų valdžiai (ar kaip sakai libertariniam socializmui) mano šeima iš šio kaimo į Sibirą būtų išvežta viena pirmųjų. Net ir už tiek proletarų išnaudojimą, kaip dabar. Kokios dar plėtros?

Todėl verslus ir išnaudojamų žmonių skaičių susimažinau, daugiau prie kompo pasėdžiu, atostogaut pavažiuoju. Supratau, jog gyvenu vieną kartą ir už tai, kad ardysiuos ačiū niekas nepasakys. Greičiau atvirkščiai.”