Užsimoviau savo „kroksus“ ir išėjau apžvelgti, kaip čia mūsų rajone statoma. Keistas tas mūsų Fredos (Antrosios Birutės?) kampelis: sparti statyba; lėta statyba; amžinoji statyba; apleistoji statyba; naujas namas; senas namas; apleistas namas. Viskas čia, šalia. Kodėl čia prie mūsų stato, jei tuščių namų – kiek nori?
*
Ėjau sparčiai. 25 minutes per dieną reikia eiti sparčiai. Bet viena mintis vis tiek pasivijo. Blykstelėjo vaikystės vaizdai. Kas tokią dieną tokiu keliu eitų ne basas? Prabėgo benamis vilkinis šuo. Sunerimau. O vaikystėje? Niekada nežinojai, ką sutiksi… Jaunesnysis broliukas, kol dar buvo mažas, bijojo kalakuto, kuris puldavo einančius į ganyklą.
*
Tai aš einu ir galvoju – kiek manyje liko to, kuris buvo vaikystėje? Ko liko? Jautrumo? Nerimo? Laisvės poreikio? Ilgesio? Mąstymo?
*
Apsidžiaugiau supratęs, kad pati esmė liko! Kažkas tokio įgimto, amžino, neištrinamo, neišpjaunamo net klinikose… Tai gal neteisingai čia prieš keletą metų parašiau?
*
Paradoksalusis
*
Čia jau ne aš. Čia jau tikrai ne aš,
mylėjęs ir bijojęs nemylėti.
Jo jau neras. Jo niekas nesuras.
Ir jis iš naujo negalės pradėti.
*
Jį prisimins. Tikiuosi – prisimins.
Nes aš juk dar prisimenu save.
Bet kas didžiausią paslaptį įmins –
kada mes išsiskyrėm paslapčia?
*
Ir jis nemirs. Nes mirsiu gal tik aš –
likučiai to, kas buvo pradžioje.
Teisingą žinią apie mudu neš
tik taip kaip mes keliavę erdvėje.
Atsakymai
ready, 2015-07-17 22:26:03
Puikiai. Girdžiu senai prabėgusių dienų aidą.