Galvok apie jūrą…

Birželio 7, Penktadienis

Po aukštu vasaros dangum galvok apie jūrą…
Tada, kai atrodo, kad esi didis ir svarbus, galvok apie jūrą…
Kai nualina darbai, karščiai, barniai, galvok apie jūrą…
Jei pajunti savo būties, savo darbų beprasmybę, galvok apie jūrą…
Kai nori pajusti savo meilės gylį ir galią, galvok apie jūrą…
Jei pabūgai, kad gali neįveikti, nepasveikti, neišdrįsti, galvok apie jūrą…
Nerimaudamas dėl savo dosnumo ir švaistūniškumo darnos, galvok apie jūrą…
Atleisdamas ir pasmerkdamas, gėrėdamasis ir šlykštėdamasis, galvok apie jūrą…
Sureikšmindamas smulkmenas ir bandydamas išvengti minčių apie esmę, galvok apie jūrą…
Atsidusdamas po ilgos vasaros dienos, galvok apie jūrą…

patiko(2)



RSS

Atsakymai (4)

Burgis, Birželio 7 08:33  #

Mokantiems galvoti ir jausti…

patiko(0)



Rasa, Birželio 7 10:15  #

Mhm. Galvok ir galvok. Aš ir galvoju. Net apie vandenyną galvoju. Bet geriau imtų kas nors ir nusivežtų mane nors vienai dienelei prie jūros. Kai į ją žiūriu tai dar geriau galvojasi apie ją :) Ir apie save :)

patiko(0)



Rasa, Birželio 7 10:36  #

M.K.Čiurlionis irgi žiūrėjo į ją :) Ir rašė:

Galinga jūra. Didi, beribė, neišmatuota. Visas dangus apgaubia savo mėlyne tavo bangas, o tu, didybės pilna, alsuoji tyliai ir ramiai, nes žinai, kad nėra ribų tavo galiai, tavo didybei, tavo būtis begalinė. Didi, galinga, puiki jūra! Naktį į tave žiūri pusė pasaulio, tolimos saulės tavo gelmėse skandina savo mirkčiojantį, paslaptingą miegūstą žvilgsnį, o tu, amžinoji milžinų karaliene, alsuoji ramiai ir tyliai, nes žinai, jog viena esi, ir niekas tau ne valdovas.

Tu raukaisi, mėlyname tavo veide tartum nepasitenkinimas. Tu raukaisi? Nejau tai rūstybė būtų? Kas drįstų, o nesuvokiama begalinėj didybėj jūra, kas drįstų prieš tave stoti?

Ir ėjo iš jūros atsakymas, tyliai ūždamas, supdamas kranto žoles, kurios linguodamos kuždėjo: tai vėjas, vėjas, vėjas.

Menkysta vėjas – trumpalaike tvermė, vėjas benamis valkata, nykstąs, bespalvis, kuris staugdamas kaip niekingas šakalas bėga be tikslo, miškus niokodamas, dulkėse nardydamas, gaisrus įpūsdamas, senus kapinių kryžius griaudamas, vargšes trobeles draskydamas.

Lenkiasi jam liauni gluosniai, o kuklios gėlelės net prie žemės glaudžiasi, pabūgusios jo pykčio. Jos silpnutės ir menkos.

O tu raukais ir rūstinies, amžinoji milžinų karaliene, kuri ilsiesi tūkstančius amžių nušviesta mirksinčių Visatos saulių, visad šalta ir rami, tu nerimauji.

Ar todėl, kad tavo bangos nebe tavo valdžioj?

Vėjas jau valdo jas ir gena prieš save kaip avelių kaimenę. Žiurėk, žiurėk, kaip visos noriai bėga su vėju, visos aliai vieną, o yra jų milijonai ir vis daugiau randasi. Sulaikyk nors vieną pavaldinę, karaliene.

Kokia baisi gauja! Nuo horizonto iki horizonto bangos, bangos, bangos…

Žiurėk, tavo milžinai keliasi, bet jau ir jie nebe tavo valdžioje. Tu putoji, didžioji jūra!

Vėjas joms liepė sutrupinti uolas už šimtų mylių ir jos bėga pasitikėdamos, kaukdamos, ir daužo savo silpnas krūtines į šaltą akmenį ir žūva; naujos eilės kyla ir taip pat žūva.

Vėjas atgena vis naujas gaujas, galop įkyri jam ir viską metęs lekia tolyn švilpdamas.

O tu putoji, jūra, esi didi ir bejėgė.

Vėjo jau seniai nebėra. Tu rankioji savo bangas, savo liekanas, vargiai sulaikai jas ir graudžiai skundiesi, kaip vaikas. Ko skundiesi, jūra?

Ar tau gaila veikliųjų tavo bangų, iš kurių liko tik truputis putų ir nieko daugiau ?

Nesigailėk jų! Vėl ateis laikas, ir papūs vėjas, iš kito krašto pakils naujos bangos, vėjas nugins jas kur panorėjęs, ir tąsyk nestokos veiklių milžinų, iš kurių vėl teliks truputis putų, ir nieko daugiau.

patiko(1)



sonata, Birželio 7 17:23  #

kartais užtenka pažvelgti tik į lašą, kad suvoktum esmę…

patiko(0)



XHTML

Leistinos XHTML žymos:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>