Gimė princas…

Balandžio 23, Pirmadienis

Kiek kartų šiandien aš perskaičiau, išklausiau, kad karališkajai šeimai gimė berniukas? Nebesuskaičiuoju…
– Aha, seneli, pavydi! – pasakysite jūs.
Ne! Man patinka vaikai! Visi vaikai patinka. Kuo mažesni, tuo labiau patinka. Pavyzdžiui, pamatau pusės metukų kaimynų Nojuką, tai net pabučiuoti noriu…
Bet darykite ką norite – princiukas man nėra nei įdomesnis, nei svarbesnis už bet kurį kitą vaiką. Maža to, ne iš pavydo, o iš liūdesio rašau tai, ką rašiau ir prieš to princiuko gimimą: kol mes (jūs) nenustosime garbinti karalių, hercogų, prezidentų, popiežių, kardinolų, premjerų ir jų vaikų, anūkėlių, tol visuomenėje tvyros nelygybė, pažeminimas, pavydas greta pasipūtimo, susireikšminimo…
Sakote, kad jums įdomios tos ceremonijos, tie aprėdai, tie ritualai? Žinoma, bet jie tam ir yra, kad mes pajustume: jie – oho!, o mes – šiaip sau, žiūrovai… Supratote mūsų valdžios norą?
***
O kaip apsidžiaugiau kažkur žiniasklaidoje pamatęs Angelos Merkel nuotrauką parduotuvėje: eilėje, kaip paprasta moteriškė! Tai bent! Tai – mano žmogus! Dabar tai jau tikrai balsuočiau už Angelą!
***
O dabar pažiūrėkite, ką nupiešė („Lelijos sapnas“) išskirtinis pasaulio žmogus, nepaprastoji mergaitė, jos didenybė Milda (10 metų) ir ką nulipdė princesė, jos šviesioji kilnybė, sosto įgaliotinė Laura (8 metų).

patiko(23)