Griuvo siena akmeninė…

Spalio 1, Sekmadienis

Tada man buvo trisdešimt penkeri…
Dabar tuo sunku patikėti – 35-eri! Buvau gerokai jaunesnis nei dabar mūsų vaikai.
*
Įvairiausių darbų tada imdavausi. Įvairiausių! Net tokių, kurių dirbti nemokėjau…
Gavome sodo sklypą šlaite. Sukūriau nepaprastą konstrukciją, iš akmenų savo rankomis sumūrijau trisdešimt penkis laiptelius. Trisdešimt penkis!
*
Visai nemokėdamas sumūrijau atramines sieneles. Ir dabar jos griūva… Žinoma, juk sumūrytos nemokšiškai!
*
Bet ar griūva mūsų gyvenimai, senjorai? Ne, negriūva! Nes „sumūryti“ labai sumaniai.
Vis prisimenu: kiekvienas žmogus per gyvenimą turi pastatyti namą, užauginti vaiką, pasodinti medį ir kaimyną. Tai va – tik paskutiniojo darbo dar nepadariau. Bet dar turiu laiko…
*
Žiūriu į tuos laiptelius, į tas sieneles ir galvoju: ne, vaikai, jūs nesimokykite iš mūsų klaidų. Mokykitės iš savo klaidų. Darykite klaidas! Nedideles, bet daug. Nedideles! Ir šaipykitės iš savęs, kad tų klaidų tiek daug.

Ir gėrėkitės savimi, kad nebijote klysti!

patiko(48)