Į kalną. Vizija. Algoritmas.

Rugsėjo 18, Trečiadienis

Trošku slėnyje. Užsibuvome. Braidome po aukštą žolę, o pavargstame lyg darbą dirbę… Ko čia ieškome? Kur einame? Ko laukiame?
*
Palypėjome į kalnelį. Matome, kur mūsų beprasmės brydės. Aiškiau, kad to nereikėjo. O ko reikia? Čia dar nieko nėra…
*
Užkopėme aukščiau. Papūtė gaivus vėjas. Štai ko trūko! Matome toliau. Jaučiame, kad gera. Lengva rinktis kryptį. Matyti, ką rasime, ką turėsime. Azartas eiti ir pasiimti.
*
Dabar jau esame aukštai! Čia dar nedaugelio būta. Čia galima ieškoti ir atrasti. Čia galima statyti, ir tai bus labai matoma. Čia sutiktus gerai matai, gerai supranti, nes ir jie – aukštai. Čia erdvu. Kokios menkos tos brydės slėnyje…
*
Pačioje viršūnėje! Trumpam. Tik tiek, kad pajustum, kas tai. Tik tiek, kad amžinai žinotum, kur buvęs. Pačioje viršūnėje visada esi vienas, todėl ten ilgai negali būti. Ir nereikia ilgai. Bet privalai tą viršūnę pasiekti!

patiko(1)



RSS

Atsakymai (6)

Burgis, Rugsėjo 18 14:21  #

Vertinkite…

patiko(0)



laguna, Rugsėjo 18 15:04  #

Jauniems taip tiksliai ir gražiai parašėt.

patiko(0)



Rasa, Rugsėjo 18 23:08  #

Kiekvieno viršūnės kitokios. Vienos pasiekiamos, kitos ne. Kai kas nori ir tų, kurios beveik „neįkandamos“. Ir kartais net sunku suvokti, kas buvo geriau- ar viršūnė, jei pasiekei, ar tas siekimas, tas tapsmas. O kartais, manau, mes taip „kopiame“, kad net nepastebime, kad jau ir praėjome ją, beveik net nepamatę, nes buvome per daug sureikšminę kelionę… :) Visokių viršūnių būna… O būna, pasieki ją ir… pamatai- taigi, blyn, ne į tą kalną susimaišęs įkopei… :)
Vis tik paskaičius šitą pamąstymą, visų pirma prisiminiau eiles. J. Marcinkevičiaus.

Einu prie tavęs kaip į kalną,
kasmet ir kasdien artėju.
Siekimo jausmu maitinuosi,
kalnų aukštumu aukštėju.
Ir visa kasdieniška, menka
žingsnis po žingsnio nubyra.
Aš noriu tave pasiekti
taip, kaip viršūnė – tyras.
Ką ten, apačioj, prisikroviau,
išmėtau dabar tarp kalnų tų –
kad būtų širdis pasiruošus,
kad rankos neužimtos būtų.
Kad jos į vaiskią žydrynę
pakiltų pačios savaime.
Tu man parodei siekimą –
kaip nepakartojamą laimę.
Kaip džiaugsmo bedugnę sklidiną
artėjimu degančių sieksnių.
Tu – mano aukščiausia viršūnė,
kurios aš vis tiek nepasieksiu.

patiko(1)



Lukas, Rugsėjo 19 19:57  #

Vienas geriausių dalykų, kuriuos paskutiniu metu esu perskaitęs. Ačiū

patiko(0)



Jūratė, Rugsėjo 19 22:00  #

O man smagiau, kai į viršūnę pasikvieti ką nors iš artimųjų. Kad pastebėtų, pasidžiaugtų ir PATS pajustų viršūnę. Va tada jau pilnatvė! Visada noriu pasidalinti, kaip ir Jūs. Ačiū!

patiko(0)



ak, Rugsėjo 20 12:15  #

Na aš kopiau į tikrus kalnus ir į tikras viršūnes. Buvo smagu. Dabar jau nebeįkopiu nes pasenau kaip ir Burgis. Mes beveik bendraamžiai. Na bet sugalvoti visada kažką galima – esu įkopęs į aukščiausią ŽEMAITIJOS VIRŠŪNĘ MEDVĖGALĮ ir apie tai parašiau įkvepiantį esė… Taip, manau ir Burgio viršūnės dabar keičia aukštį – tačiau jas galima visai kitaip vertinti ir suvokti.

patiko(0)



XHTML

Leistinos XHTML žymos:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>