Iki beprotybės… Kur ta riba?

Kaip gražiai parašė viešnia kitoje temoje: „…kai noriu pailsėti nuo įvairaus plauko bepročių, atsiverčiu šį puslapį.“

*

Skubu padėkoti, bet neskubu džiaugtis. Esu pavargęs. Pirmieji užsiėmimai su studentais, vis dar kaštokas oras, naktys po krepšinio – kojas jau pakirto… Tada ir pradedi galvoti, kiek turi išlieti aistros ir energijos kiekvieną dieną (žinau, kitas pasakytų – kiek turi aukotis; aš aukojuosi tik sau, bet skirtumas nedidelis…)? Iki beprotybės? Ko reikia labai labai norėti ir nieko negailėti, kad gautum, kad taip būtų, kad toks būtum?

*

***

Skaitinėju straipsnius laikraščiuose, žurnaluose, portaluose. Ko nori tie žurnalistai, komentatoriai? Garbės, pinigų? Tik vykdo redaktorių pavedimus? Ir aš tai jaučiu, bet rašantiems galvos dėl to neskauda…

***

Atsakau į visus savo klausimus. Mes visi gyvename savo tempu, savo aukštyje. Gera, kai pajunti, kad dar gali spustelti (reikia rašyti „spūstelti“? taip, tada, kai spaudi stipriai… ) greičio pedalą, kad gali pakilti šiek tiek aukščiau. Jokios beprotybės. Visata yra tyli, rami. Tik mes joje spurdame ir laimingi suvokę, kad spurdame teisingai…

Atsakymai

Burgis, 2011-09-05 16:28:48

Jums nerūpi?… Rūpi, rūpi…

Dovilė, 2011-09-05 19:24:48

Rūpi 🙂

Anksčiau šiek tiek kitaip rašydavot – kad reikia spausti “iki dugno”. Arba aš ne taip suprasdavau.

Gražiai man šį vakar nuskambėjo ta tyli ir rami mūsų visata.

Rasa, 2011-09-05 19:59:07

Kaip skirtingai mes visi matom pasaulį…

Štai ponia sako: „…kai noriu pailsėti nuo įvairaus plauko bepročių, atsiverčiu šį puslapį.“

O aš pati sau žinau, kad kai labai pasiilgstu įvairaus plauko bepročių, tada atsiverčiu šį puslapį… 🙂

Burgis, 2011-09-05 20:22:37

Tiesiog sutapimas… Rašydamas šią temą, galvojau apie šio semestro pirmąją paskaitą. Įdėjau nemažai darbo, bet dar daugiau – energijos. Ir štai pirmasis komentaras anoje temoje parodė – be reikalo… Žmonės pratę tik prie rutinos. Valgo duoną, košę, bulves – omarų jiems nereikia, pagardinti trumais nieko nereikia…

*

Bet! Atsakau Dovilei: taip, vis tiek aš retkarčiais, pavyzdžiui, ketvirtadienį, nuspausiu greičio pedalą iki galo! Vis tiek aš mylėsiu taip, kad akmenys lydysis! Ir vis tiek su kažkuo klausysiu „Mėnesienos sonatos“…

Vaiva, 2011-09-06 09:04:48

Papildysiu ir aš šiuos komentarus: kaip noriu įdomių, šmaikščių, o kartais įdiotiškų komentarų atsiverčiu šį puslapį :). O dėl tos ribos: norų ir galimybių tai man čia tinkamiausias yra posakis: jei žinai dėl ko, ištversi bet kokį kaip…

Marius A., 2011-09-06 14:00:41

Žmonės pratę tik prie rutinos. Valgo duoną, košę, bulves – omarų jiems nereikia, pagardinti trumais nieko nereikia…

B.Burgio paskaitose nesimokiau, komentuoti negaliu…

Bet pašnekam apie maistą 😉

~12:00 aš kasdien einu į valgyklą. Dažniausiai – sriuba ir kepsnys. Jei man valgyklos personalas primygtinai siūlys omarus, triufelius ir varlių šlauneles – aš nebūsiu patenkintas, net jei kaina ir bus ta pati. Nes man kasdien reikia sriubos su juodos duonos riekele ir kotleto su garnyru (ar cepelinų, ar varškės apkepo)… Net jei susigundysiu kažkuo gurmanišku – tai tik kartą-kitą. Ne kasdien ir ne kartą į savaitę.

Gal ir studentai kasdien nori kotleto, o ne omaro? Gal omaro jie eina su savo mergina vakare, kartą į tris mėnesius ar pan…

P.S. Prieš kelis mėnesius pietavau prabangiame restorane su užsienio verslo partneriais (ir už jų pinigus). Kadangi patirties nėra – orientavausi pagal jų pasirinkimus ir padavėjų rekomendacijas. Taigi – užkandžiui pasirinkau jautienos karpačio. Kainuoja užkandis kaip mano dveji pietūs, sveria ~100-150 gramų ir kol valgai – skanu, tačiau sotumo – minimumas. Jei mane kasdien taip maitintų – protestuoti pradėčiau trečią dieną. Kategoriškai 😉

Vaiva, 2011-09-06 14:32:36

Čia gal ne tą temą, bet esu girdėjusi p. Burgio MLT įžangines kalbas. Jau vien dėl jų verta vaikams lesiti lankyti tuos lyderių turnyrus :). Nuostabus oratoriaus talentas ir sugebėjimas (su)valdyti klegančią auditoriją, netgi nebūnant jos priekyje.

Burgis, 2011-09-06 15:12:28

Mariui A.: tokią paskaitą skaičiau pirmą kartą per 40 metų. Tai gal ne per dažnai omarai?…

Marius A., 2011-09-06 21:11:43

Aš kalbėjau apie maistą. 😉