Savaitraštyje „Dialogas“ mokytoja Irma Videikaitė rašo apie išorinį auditą, apie pamokų tikrinimą.Kur aš tai girdėjau? Oi, taigi aš pats apie tai dvidešimt metų pasakoju! Apie absurdo pamokas-spektaklius, apie išorinių ir vidinių auditų klaikybę. Bet štai ima kiti ir atranda Ameriką…
*
Tai gal aš pats protingiausias? Kaip pasitikrinti? Auditas nepadės… Parašyti čia ir laukti gerų reitingų? Nejuokinkite! Parašau, pavyzdžiui, apie Senovės Rytų poeziją, kažkas ima ir spragteli minusą. Tai Rytai blogi, jų poezija bloga ar vėl aš blogas? Kuo šį kartą?
*
Ne, taip nepasitikrinsi…
Vėl žiūriu į akis bendradarbiams. Vieni akis nuleidžia, kitų akyse nerimas, trečių – paslaptis. Ne, bendradarbiai nepasakys tikrojo įverčio.
*
Kalbu su artimiausiais žmonėmis. Jie žino mano įpročius, trūkumus, net ligas ir ydas, bet kas iš to? Kodėl jie turėtų mane įvertinti? Kartais įsiteikdami pagiria, kartais supykę nepelnytai bara – taigi artimi žmonės, gali sau leisti!
*
Kiti neįvertins, teks įsivertinti. Šiandien šį tą sugalvojau – neblogai sugalvojau! Bet tik smulkmenos… Penktadienį su kai kuo susitikau – lyg ir neblogai išvairavau. Pamatysime, kiek bus naudos. Rytoj – atsakingas pokalbis pas valdžią. Susikaupsiu. Gal dar moku ir susikaupti, ir tiksliai pataikyti? Pamatysime. O gal leisti sau pasielgti seniokiškai, „po prostu“, kalbėti be tikslo ir nuovokos? Nes kam man čia stengtis? Įsivertinau – reikia stengtis!
*
Įsivertinu prioritetus:
-
Sveikata. Nebus sveikatos – nieko nebus. Perdėtas dėmesys sveikatai – nelieka dėmesio gyvenimui. Reikia balanso!
-
Gebėjimai. Šlifuoti, šlifuoti, pasikartoti, mokytis po mažą žingsnelį, kantriai, nes dideliais žingsniais jau nebe…
-
Darbai. Ta prasme – už algą. Dirbk iš visų jėgų, kuo geriau, nes kai išmes, tai turėsi bent vieną pasiteisinimą prieš save – ne už blogą darbą išmetė, tik už gimimo metus netinkamus…
-
Žmonės. Aplink – žmonės. Jie visi svarbūs! Jie svarbūs sau, jie svarbūs man. Man labiausiai dėl to, kad noriu gyventi ne vienas.
-
Klaidos. Geriau daug mažų, o ne kelios didelės. Tai ir pasirūpinu, kad mažos nevirstų didelėmis. Kasdien pasirūpinu.
Atsakymai
Burgis, 2013-01-21 16:43:28
Įvertinkite įsivertinę…
Darius, 2013-01-21 23:21:14
Minusą už poeziją uždėjau, nes jos tiesiog nesuprantu, nemėgstu. Aš manau , jog poetai eiles rašo sau ir tik jie vieni supranta ką tuo norėjo pasakyti, o kai dar prisideda vertėjai, tai jau ne poetė eilės, o vertėjo interpretacijos…
Mano rioritetai:
-
Sveikata (tik jauni apie ją nemasto ir jos į pirmą vietą nedės).
-
Žmonės, ypač šeima. Jei namuose negerai, tai ir darbe bus blogai.
-
Darbai. Jau anksčiau esu vienoje temoje rašęs, jog labai svarbu pasirinkti darbą, nenueiti paskui draugus, nepasiduoti tėvų spaudimui, o pasirinkti tai, kas tau visą gyvenimą (iki pensijos) teiks darbo malonumą.
-
Gebėjimai. Mokytis ir tobulėti reikia visą gyvenimą.
-
Klaidos. Esu gyvenime padaręs keletą nemažų klaidų, kurios man nemažai kainavo (tiek finansiškai, tiek marališkai). Tad dabar pradėdamas naują projektą išanalizuoju visas kitų padarytas klaidas ir viską vertnu kritiškai pesimistiškai (dėl to kai kas mane vadina ponas negatyvusisi). Projektą pradedu tik tada, kai turiu 100 proc. sėkmės garantiją.
Kitas, 2013-01-22 08:45:49
Dariau, 100 proc. sėkmės garantija neegzistuoja, matyt, ne visus galimus veiksnius įvertini.
Galbūt todėl, kad nesupranti poezijos…..
Darius, 2013-01-22 11:38:19
Garantija yra kai aš galiu kontroliuoti visas projekto grandis ir nei viena iš jų nepriklauso nuo atsitiktinių kitų žmonių sprendimų. Tai labai konservatyvu, bet už tat saugu
sonata, 2013-01-22 20:00:49
Teturiu vieną prioritetą: ŽMONĖS.
Myli -artimieji, kai kurie draugai.
Sveikatina (keistas, bet norminis žodis) – treneris, dietologas, šokių mokytojas, gydo -žinom, kas.
Sudaro sąlygas dirbti ir siekti tokių rezultatų, kokie pavieniui vargiai pasiekiami – mieli bendradarbiai ir nelabai mieli viršininkai.
Lavina – nepasakyčiau gražiai “vivo per lei”, jei italų kalbos mokytojas netaisytų lietuviško “L” tarimo, ir gink dieve, neparkuočiau atbulos mašinos, jei ne instruktoriaus kantrybė.
Klaidina – jei nesutikčiau piktavalių, nežinočiau gyvenimo druskos skonio.
Teikia malonumą – be solistų neskambėtų “…širdys mergelių linkę vilioti”, be rašytojo neskaityčiau knygos iki išnaktų, galų gale be siuvėjos meno nepasakyčiau sau – gal netyčia “sukūdau”:)))