Išmok rugsėjo pamoką…

DSC03007

Rugsėjo pirmąją buvo karšta vasara.

Rugsėjo antrąją jau buvo įprastas ruduo.

Jau kaip šiemet tai atsitiko staiga!

Ir aš iškart prisiminiau bulgarų poetės Stankos Penčevos eilėraščio pabaigą:

*

Ir vieną rytą pamatysime staiga:

pasnigo jau,

ir mes abu pražilę.

*

Bet ar staiga?

*

Už medžių parke slapstėsi ruduo.

Bet rožė matė jį. Visa drebėjo.

Mums tik atrodė, kad ji bėgo –

ji tyliai ėjo pasiduot.

Ir tik todėl ji dar žydėjo.

(Justinas Marcinkevičius)

*

Dar žydi ir mano gėlės… Aš jas laistau, tręšiu, bet juk žinau – nebeilgai, nebeilgai…

*

Mums tik atrodo, kad kažkas atsitinka staiga, netikėtai: meilė, nėštumas (planuotas ir neplanuotas), sunki liga, avarija, išdavystė… Tik atrodo. Viskas dėsningame Laiko rate. Šis rugsėjis priminė tai visiems, kurie buvo pamiršę…

Atsakymai

Andrius, 2015-09-04 13:41:55

Man niekad nepatiko poezija. Bet kai paskaitau kitų atradimus, kartais pagalvoju: “stipru”. Pavydu atrandantiems perliukus.

Labai jau grėsmingas atrodo tas neišvengiamumas. Man labiau patiktų manyti, kad viskas vis vien išeis į gerą.

Burgis, 2015-09-04 13:50:38

Andriui: gyvenimas beviltiškas – neišvengiamai baigiasi mirtimi. Pokštas. 🙂

qwerty, 2015-09-04 16:04:12

Mirtis nėra beviltiškumas.Priešingai-kartais pati geriausia išeitis.

Temidė, 2015-09-04 23:17:53

qwerty: Pritariu. Bent jau mano situacijoj tai tikrai.

qwerty, 2015-09-05 00:12:13

Temide, laikykis, kiek gali laikykis,jei ne dėl savęs, tai dėl tų, kurie tave myli.