Jis nebuvo panašus į mane…

Rugsėjo 14, Sekmadienis


***
– Jau nuo mažens mėgau kurti tai, ką gali pačiupinėti rankomis, – pripažino Cukuru Tadzakis.
– O aš ne. Iš prigimties kažkodėl nesugebu dirbti daiktų. Nuo pradinės mokyklos nesu padaręs nė vieno, net paprasčiausio  daiktelio, kuriuo būčiau patenkintas. Plastikinio modeliuko, ir to nesugebu surinkti. Man patinka abstrakčiai mąstyti – kad ir kiek tai daryčiau, nenusibosta, bet realiai judinti rankų ir ko nors kurti nesugebu. <…> Ir kaip Technikos universitete turi jaustis žmogus, nesugebantis konstruoti, ką?
*
Haruki Murakami. „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“
***
Tokie sutapimai: užvakar paskambino klasės draugė iš Floridos, dabar ji ten gyvena, pakalbėjome apie jos anūkus, kurie gyvena Lietuvoje; skaitau jau kažkelintą H.Murakamio knygą ir surandu tiksliai tai (žr. citatą – mano žodžiais parašyta!), ką pats supratau tik per daugelį metų ir jums šioje svetainėje nelabai seniai buvau parašęs…
*
Nenuostabu, kad kaip tik vakar prisiminiau tą vyruką, kuris studijavo pirmame KPI kurse daugiau kaip prieš 40 metų. Tada jis nebuvo panašus į mane. Mane erzindavo jo neįtikėtinas drovumo, neišmanymo ir išprusimo derinys. Stebino jo linksmumas, kvailokas įžūlumas ir tuo pačiu metu jautrumas. Kartais būdavo jo gaila… Prisimenu, kaip iš jo šaipėsi mergaitės, važiuojant karščiu tvoskiančiu autobusu į Elektrėnus, į tarptautinę studentų vasaros stovyklą. Tą vyruką, matyt, magiškai paveikė pavadinimas „tarptautinė stovykla“, todėl jis važiavo apsivilkęs juodu kostiumu, pirktu mokyklos išleistuvėms… Nedėsi gi kostiumo į kelioninį krepšį!
*
Nuostabiausia, kad tą vasarą jis pirmą kartą įsimylėjo, susirado (dabar reikia sakyti „pakabino“) gražią, mielą mergaitę. Tiesa, graži draugystė „iki bučinio“ netruko nė trejų metų, gamta ilgai repetuoti neleidžia…
***
Tada tas vyrukas buvo smalsus, toks yra iki šiol.
Tada tas vyrukas buvo aktyvistas, organizatorius, po to ilgus metus jam pravertė vadybos įgūdžiai.
Tada tas vyrukas įprato daug dirbti, po to jau nebegalėjo atprasti…
Tada tas vyrukas išmoko kalbėti, rašyti, jausti, po to dešimtmečius sėmė iš to gėrį kūnui ir sielai.
Tada tas vyrukas išmoko drąsiai sakyti tiesą, dabar jau jo nebepakeisi…
***
Tada tas vyrukas buvo bernelis iš Drukių vienkiemio, dabar jis yra mano anūkėlių senelis.

patiko(1)



RSS

Atsakymai (4)

Burgis, Rugsėjo 14 08:52  #

Kartais būtina…

patiko(1)



tikinti, Rugsėjo 14 09:00  #

Gražiai parašyta…

patiko(0)



kaimietė, Rugsėjo 14 10:13  #

Nuostabus dalykas, kai iš kokono išsirita drugelis, o ne atvirkščiai.

patiko(0)



Edita, Rugsėjo 15 13:05  #

Labai gražiai parašėte, kartais net žinomų rašytojų kūriniuose neaptinku tiek jausmo. Šiaip įdomu, ar jausmingumas dažniau padeda žmogui, ar dažniau trukdo. Jausmingi žmonės bent jau man visada yra įdomesni ir tikresni, bet didžioji dalis žmonių kažkodėl labiau toleruoja tuos, kurie slepia savo emocijas. Savaitgalį skaičiau kažkokį interviu, kuriame žurnalistė klausė A.Baukutės, kodėl ji taip nusižemino, kad atsiklaupė prieš kitą laidos dalyvį ant kelių. Baukutė atsakė, kad taip išreiškė savo dėkingumą tam dalyviui už jos pagyrimą. Pagalvojau, kaip vis dėlto skirtingai žmonės jaučia: kas vienam atrodo padėka, kitam – nusižeminimas.

patiko(0)



XHTML

Leistinos XHTML žymos:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>