Kai labai nori, tai tikrai nereikia…

Rugpjūčio 16, Ketvirtadienis

Noriu rašyti apie save.
Nereikia.
Noriu pasiguosti virtualiojoje erdvėje.
Nereikia.
Noriu rašyti apie mūsų keliones.
Nereikia.
Noriu jus mokyti.
Nereikia.
Noriu skelbti anūkėlių nuotraukas.
Nereikia.
***
Vis tiek – pažeisiu savo taisykles. Šiek tiek…
Štai Londono centre mūsų Emelie (8 m.) daro atsispaudimus. Kai ji tai padarė puikiai, cirko artistai sudarė piramidę ir aukštai aukštai stačią anūkėlę, rankelę iškėlusią kaip gėlę, suko ratu. Publika šėlo iš džiaugsmo! O tada Emelie su vienu cirko artistu taip sušoko Gingman Style, kad aš tikrai tikrai norėčiau įdėti tą vaizdo įrašą!
***
Na, papasakojau, parodžiau. O jums kas iš to? Tik paskata papasakoti, parodyti: o aš buvau ten, o aš esu gražuolis, protinguolis, o mano vaikai tokie, o mano anūkėliai dar geresni… Ir tai teisinga! Ir tai gera, malonu, įdomu. Tam ir turėtų būti skirta virtualioji erdvė. Bet… Kaip padaryti, kad visi jaustų saiką?
Pavyzdžiui, vienoje uždaroje bendrijoje aš galiu pateikti penkis įrašus per mėnesį. Sąžiningai laikausi nurodymo. Tai gal visą internetą papildyti „limitais“? A? Ką galvojate?
Tiesa, yra viena gera aplinkybė: vis daugėja mažaraščių, tai jie daug ir nerašo…

patiko(26)