Mane į Sibirą išvežė metų ir devynių mėnesių. Po to, kai grįžome, mama visaip mane bandė iškvosti, ką aš prisimenu apie Paminiejų kaimą. Deja, nieko neprisiminiau. Visai nieko.
*
Į mokyklą Sibire pradėjau eiti šešerių. Iš Sibiro grįžau septynerių. Ar ką nors prisimenu iš Sibiro laikų? Žinoma! Ypač įstrigo maloniausi ir nemaloniausi dalykai. Pavyzdžiui, kaip su metais vyresniu broliu buvome paklydę pamiškėje ir bėgome šaukdami mamą. Pavyzdžiui, kaip vaikai akmenimis daužė upelyje plaukiojančius ančiukus. Akyse stovi vaizdas – užmuštas ančiukas plaukia pasroviui…
*
Sakoma, kad Levas Tolstojus suaugęs prisiminė save vos ne nuo kūdikystės. Et, tiek to, nebenagrinėsiu L.Tostojaus ir savęs… Aš galvoju apie vaiką, kuris po didelio streso elgiasi taip, lyg praeities visai nebūtų. Aš galvoju apie suaugusius, kurie džiaugiasi, kad vaikas neprisimena. O man šiurpu…
*
Tik tiek. Tai sukelia visai naujų minčių apie tą istoriją. Bet ne laikas apie tai rašyti. Palaukime.
Atsakymai
Burgis, 2012-05-21 10:00:10
Posūkis…
petras, 2012-05-21 10:51:50
Aš tai prisimenu gal tik du momentus kai man buvo apie 3-4 metus. truputi vaizdų kai buvo 5-7 metai. po to viskas labai susilieja į vieną masę ir sunku kažką atsimint. todėl atminty išlieka geriausiu atveju kokių dviejų paskutinių ar net metų senumo įvykiai. nors šiaip būna, kad nepamenu arba maišausi ką pvz. veikiau praeitos savaitės kokią dieną ar net prieš kokias tris dienas. šiaip apskritai kažkas negerai su atmintimi pas mane. beje ir daugiau bendraamžių sakosi, kad panašiai jiems su atmintim. ta prasme laba ne kažką. nors va pvz. mano vadovė ~60 m taip viską gerai atsimena, kad man kartais net baisu darosi 🙂
įdomu ar čia dėl skirtingų kartų ir skirtingų aplinkybių, kuriose augome ir vystėmės, ar tiesiog dėl to, kad apskritai visi žmonės esam skirtingi ?
juokinga, 2012-05-21 11:00:37
Apie kokią praeitį jūs kalbate, p. Burgi? Mamytė jokios praeities neprisimena. Net valstybiniuose popieriuose jokių prisiminimų nėra, arba jei jie ten ir yra, tai mamytė garantuotai neprisimins, kaip jie ten galėjo atsirasti. Valstybei iš viso totali amnezija – ji net neprisimena, nuo ko viskas prasidėjo. Tai gal nieko ir nebuvo? O jeigu jums sapnuojasi kažkokie ančiukai, tai tik dėl to, kad nebuvo kam parūpinti jums kvalifikuotą psichologinę pagalbą.
petras, 2012-05-21 13:06:50
tai o skaudūs įvykiai visada įsirėžia į atmintį, o laimingi dažniausiai lieka tik tam momentui 🙂
Rasa, 2012-05-21 13:21:08
Vaikas po didelio streso nesielgia lyg nieko nebuvę. O jei kažkam taip atrodo, vadinasi jie nepažįsta vaikų. Tai tik spektaklis. Vaikas bijo, vaikas vaidina, vaikas stengiasi kažkaip susidoroti ir kažką daryti. Vaikui nepalikta nei galimybė spręsti, nei rinktis. Jis nežinioje. Tada tiesiog reikia užsidėti kaukę ir vaidinti taip, kaip iš tavęs reikalaujama. Nes nieko daugiau vaikas kol kas padaryti negali. Jis per silpnas. Kol kas. Stresai nepraeina be pėdsakų.
Atsimenu visas savo stresines situacijas nuo ketverių tai tikrai. Vėlesnes galim pamiršti, kai esam jau stipresni, bet vaikystė- pats imlumas.
petras, 2012-05-21 15:34:56
Manyčiau gal dėl to, kad stresinės ar skausmingos situacijos mūsų organizmui yra daug svarbesnės. todėl mes jas nevalingai ir įsimenam, kad būtų galima apsisaugot ar išvengt tos situacijos vėliau. kaip natūrali apsauga. kaip ir įkišęs į rozetę pirštus, prisiminsi visam gyvenimui, kad kerta per nagus 🙂 aš tai prisimenu
ačiū, 2012-05-22 13:19:23
Ačiū Rasai už tokią jautrią ir aiškią įžvalgą.Nes negalėjau suprast kas vyksta.