Kiekvieną rytą…
Atsikeliu. Pavalgau. Pasigėriu oru.
Pakalbinu paukštelį, šunį arba žmogų.
Tai viską vėl prisimenu ir moku.
*
Kiekvieną rytą…
Pabučiuoju tave.
Tada ir diena – tiesi kaip styga.
Teisinga nata palydi į ją.
*
Kiekvieną rytą…
Palaidoju mirusius. Pasveikinu gimusius.
Pasitikrinu, kiek dar turiu
draugų, pinigų ir darbų.
*
Kiekvieną rytą…
Pasirenku greitį, kryptį ir jėgą.
Pasirenku jausmą. Ne, leidžiu mane pasirinkti.
Tie, kuriuos pasirinko, jau nebemiega…
Atsakymai
Burgis, 2011-11-06 19:54:53
Papeikimams… 🙂
Monika, 2011-11-06 20:14:20
Draugų, darbų ir pinigų…
Burgis, 2011-11-06 21:10:16
Monikai: ačiū!
Rasa, 2011-11-07 07:16:52
Tikrai 🙂 Puikus rytas! 🙂
Burgis, 2011-11-07 10:15:59
Jautrus žmogus Monika pasiūlė pakeisti ritmą, tai pagalvojau, kad aš turiu šį tą paaiškinti…
*
Jei tekste atsisakoma ri-mo-ir-rit-mo, tai turi būti kokia nors potekstė. Visai ne dėl to, kad Vaderis neparašytų: „Karvutė – mū, Jonukas – bū…“ 🙂
*
Toks eilėraštis (eilė-raštis todėl, kad parašytas eilutėmis…) yra „ilgesnis“ – jį galima įvairiau perskaityti, beskaitant keliskart tenka keisti tempą. Jame galima šio to paieškoti, pavyzdžiui: „pa-ly-di-į-ją…“ panašiau į „ly-lia, oi ly-lia“ – girdėti aukšta „si“ nata, labai tinkama rytui…
*
Frazės „pi-ni-gų-ir-dar-bų“ pabaigoje turi būti girdimas žvyro grikšėjimas tarp dantų – darbas yra sunkus… :-).
*
Bet ką aš čia – juk tik pramogauju…
ST, 2011-11-07 13:45:01
O man užkliūvo priešpaskutinė eilutė 🙂
Pauzė “Ne, leidžiu” – skaitydamas jau įsibėgėjau ir tik bac į pauzę, kaip į sieną 🙂
agni, 2011-11-07 15:55:34
o man patiko ta pauzė, ji lyg atkreipė dėmesį, uždėjo akcentą ir įspėjo apie eilėraščio pabaigą.
sonata, 2011-11-07 21:24:32
O va Mačernis. Nežinau, kuo susišaukė…
O buvo metai, gyvenau kaip neregys,
Gyvenimui sakiau palenkęs galva: Taip!
Buvau bevardis, savo vardo neturįs,
Nė vieno žodžio nemokąs ištart savaip.
Bet kartą pabudau, ir didelėm akim
Save ir visą svietą niūriame fone
Staiga išvydęs, siaubo suspausta širdim
Tariau gyvenimo aklam žaidimui : Ne!
Nenoriu aš gyvent, jeigu neaišku,
Kodėl liūstu, verkiu, juokauju ir šypsaus;
Kodėl naktis ir Paukščių takas ant dangaus,
O sieloj keistas noras išsiaiškint,
Kodėl gyvenimui aš trokštu tarti : Taip!
Ir visada tik šitaip, ne kitaip?
1944.02.17
Mr. Student, 2011-11-07 21:41:55
“Tie, kuriuos pasirinko, jau nebemiega…”
Ema, 2011-11-08 14:48:10
gerb.B.Burgi, puikūs Jūsų eilėraščiai. Įdėkite į puslapį jų kuo dažniau. Ne veltui sakoma, kad genialumas slypi paprastume
Burgis, 2011-11-08 14:54:47
Ačiū, Ema, sužvaigždėsiu… Keista, bet rudenį ir pavasarį aš beveik visą laiką vaikštau apsėstas poezijos…
Rimvydas, 2011-11-08 19:25:24
Nieko keisto: pavasarines ir rudenines depresijas kiekvienas pergyvenam skirtingai…
Burgis, 2011-11-09 08:12:13
Rimvydui: tai kad nejaučiu depresijos, nejaučiu! Iki pavasario – tik pusantro mėnesio!
Rimvydas, 2011-11-09 08:50:12
Bet poeziją tai jaučiat!
Burgis, 2011-11-09 09:12:32
Rimvydui:
„… (Ji, jie) mudu pakelia, neša virš laiko,
Laiko laimingus aukštai.“
🙂