Kieno gi tu esi, Gyvybe mano?

Gegužės 18, Trečiadienis

– Pirmosios trys nėštumo sekundės man labai patiko, – sako blondinė.
***
Reikia pradėti linksmai, nes rašysiu labai intymia, labai subtilia, labai svarbia tema. Rašyti skatina Gerb. Rasos klausimai ankstesnėje temoje apie vaikus, Neprio… komentarai, bažnyčių komunikatas, vėl padidėjęs Seimo ir žiniasklaidos dėmesys gyvybei. Stebiuosi tokiais sutapimais: vos tik aš paskelbiu svarbesnę temą, tuoj ji tampa svarbia visai šaliai. Ar tik nesu aiškiaregis? Ar tik nuo manęs nenusirašinėja?… :-)))
*
Reikia aptarti tris gyvybės formas:
* augalų gyvybė;
* gyvūnų gyvybė;
* žmogaus gyvybė.
Tik šiame bendrame fone savaip atsakysiu į klausimus dėl abortų, dėl požiūrio į apsigimimus ir dėl eutanazijos. Visais šiais klausimais čia jau esu rašęs, bet dabar bus integruotas požiūris…
***
Nežinau, kada pumpuras gimsta,
Gilėj ąžuolas miega – žinau!

*
Šį refreną savo svetainei parašiau tada, kai laukėme savo pirmosios anūkėlės. Nuo to ir reikia pradėti mintį apie gyvybę. Kas yra augalo gyvybė? Štai ant šakelės „atsirado“ pumpurėlis. Iš jo išaugo šakelė, ant jos pražydo žiedelis, po to subrendo sėklelė ir iš jos išdygo naujas augalėlis. Taigi atsakykite – kada gimė tas augalėlis? Tada, kai pumpurėlio šakelė jau žinojo, kas ant jos užaugs. O kada žinojo? Tada, kai tos šakelės augalėlio sėklelė sudygo? Ne, kartų kartas anksčiau! Dabar jūs matote, kaip meluoja tie, kurie teigia, kad žino, kas yra augalo gyvybė.
*
O kada aš gimiau? Kada tėtis su mama mane „pradėjo“? Nejuokinkite! Tik visokių komunikatų autoriai taip gali mulkinti tamsius žmones… Taigi pusė manęs atsirado tada, kai mano tėtis iš vaiko virto vyru – kai jo organizme kažkokiu paslaptingu būdu iš negyvo pasidarė gyvas (spermatozoidas). Tėtis neužsikrėtė ta gyvybe dėl to, kad neplovė rankų… Kitokia gyvybe jis (gal) užsikrėtė, bet tai buvo spalinukės, askaridės, trichinelos… O spermatozoido gyvybė yra Didžioji Visatos paslaptis – ir neaiškinkite man kitaip! Ir tos gyvybės, kuri atsirado mano tėvų kūnuose, pradžia buvo mano senelių kūnuose, o jos pradžia… Didysis sprogimas? Pasijuokime…
*
Bet spermatozoidas ir kiaušialąstė yra tik gyvūnų gyvybės paslaptis. Didžioji Žmogaus paslaptis yra sąmonė. Kada ji gimsta? Kaip ji gimsta? Gal manote, kad atsakysiu? Taigi sakau – tai paslaptis! Ir visi aiškintojai (atsiprašau, Nepri…) yra tik interpretatoriai, geresni ar blogesni žaidėjai žodžiais, geresni ar blogesni įtaigos meistrai – ne daugiau. Paslaptis tam ir yra paslaptis, kad JOKS žmogus jos nesužinotų…
*
Dabar jau paruošiau jus atsakymams į sunkius klausimus. Tėvų apsisprendimas dėl naujos gyvybės pradžios yra esminis ir svarbiausias gyvenimo apsisprendimas. Savo požiūrį, kad gyvybę REIKIA pratęsti, parašiau ankstesnėje temoje. Dabar žmonės prašo atsakyti, ar galima nutraukti pradėtą gyvybę. Tiesiog būtina, jei tai gali sukelti kančią ir skausmą tėvams, o juo labiau – ateinančiam. Stebiuosi tikinčiųjų veidmainyste: čia jie taip rūpinasi, taip rūpinasi žmogumi, kad per tą rūpestį pasirengę žmogų pasmerkti viso gyvenimo kančiai. Ir jį, ir jo artimiausius žmones, ir visuomenę. Už ką? Kodėl jūs tokie žiaurūs?!
*
Sužinojus, kad vaikutis gali gimti kančiai, nėštumą būtina nutraukti bet kuriuo metu, kai dar mamos gyvybei negresia pavojus. O jei gimė, augo ir taip susirgo, kad tolesnis gyvenimas – viena kančia? Labai sunkus klausimas… Jau esu rašęs – galvok apie save. Klausiu savęs: ar aš norėčiau, kad mano artimiausi žmonės, mano mylimiausi žmonės kentėtų kartu su manimi mano kančias? Ar tikrai aš galiu kada nors būti toks egoistas?! Ne! Prašau jūsų dabar, kai mano protas dar blaivus (taip manau…:-))), kai kūnas dar pajėgus, kai manyje dar yra mano gyvybė, pasirūpinti manimi, kai manyje viso to jau nebus. Prašau pasirūpinti taip, kaip aš noriu dabar. Eutanazija?! Taip!
*
Pasibaisėjote? Atsiprašau. Bet aš kitaip negaliu galvoti. Tokia yra Aukščiausioji Visatos Valia.

patiko(0)



RSS

Atsakymai (61)

Aš, Gegužės 18 10:02  #

Nesutinku, kad jeigu vaikas iš vidaus gimdamas fiziškai kankina motina, arba gimsta nesveikas, tai kančia. Motinai tai vistiek džiaugsmas, rūpestis ir pan. Jeigu ne, – tai tada ji ne Motina.

P.S Nepagalvokite kad aš prieš abortus ar kažkas tokio. Abortai kartais netgi būtini, bet apskritai, kas davė teisė mums nutraukinėti gyvybes, net jeigu jos negimusios. Kaip mano dėde sakydavo:
„Mokėjai įkišt – mokėk ir užaugint“ :)

patiko(1)



Rasa, Gegužės 18 10:05  #

Nepasibaisėjau, kiekvienas turi teisę galvoti taip, kaip jis nori :)
Gal tiesiog prie tokio požiūrio reikėtų ir „veidmainio“ tikinčio požiūrį pridėt? Pav. Ferrero:

Ar niekada nepagalvojote, kaip išrenkamos neįgalių vaikų motinos?
Bandau įsivaizduoti Dievą, duodantį nurodymus angelams, besižymintiems pastabas didžiuliame žurnale:
– Armstrongas, Betas, sūnus. Globėjas – šv. Matas.
– Meidžor, Filomena, duktė. Globėja – šv. Cecilija.
– Rudolfas ir Karlas, dvyniai. Globėjas… tebus šv.Gerardas. Jis pripratęs prie nelabai religingų.
Galiausiai, rodydamas angelui užrašytą vardą, šypteli:
– Šitai padovanosime neįgalų kūdikį.
Nustebęs angelas pakelia akis:
– Kodėl jai? Ji atrodo tokia laiminga.
– Teisingai, – šypsodamasis sako Dievas. – Ar galėčiau padovanoti neįgalų vaiką moteriai, kuri nežino, kas yra džiaugsmas? Būtų žiauru.
– Ar jai pakaks kantrybės? – teiraujasi angelas.
– Nenoriu, kad būtų pernelyg kantri, nes paskęs sielograužoje ir skausme. Kai įveiks pirmąjį šoką ir nusivylimą, ji sugebės atlikti visa, ko reikia.
– Bet, Viešpatie, man regis, toji moteris nėra giliai tikinti.
Dievas ir vėl šypsosi.
– Nesvarbu. Viskas bus gerai. Ta moteris – tobula. Ir apdovanota pakankamu kiekiu egoizmo.
Angelas lieka be žado.
– Egoizmo? Ar tai dorybė?
Dievas linkteli galvą:
– Jei ji nesugebėtų nei minutės atsitraukti nuo savo vaiko, neišgyventų. Taip, tai moteris, kurią palaiminsiu netobulu kūdikiu. Ji apie tai nenutuokia, tačiau jai bus ko pavydėti.
Ji niekada nebus tikra, ar teisingai nugirdo ištartą žodį. Ji niekada neatrodys, kad žengti žingsnį – įprasta ir lengva. Kai vaikas pirmą kartą ištars „mama“, ji suvoks, jog tapo stebuklo liudininke. Kai aklam vaikui bandys nupasakoti medį arba saulėlydį, pati regės mano kūriniją kaip retas kitas asmuo.
Jai leisiu aiškiai matyti tai, ką matau aš – nežinojimą, žiaurumą, išankstines nuostatas- ir išmokysiu ją virš viso šito pakilti. Ji niekada nesijaus vieniša. Kiekvieną jos gyvenimo dieną, kiekvieną akimirką aš būsiu šalia, nes ji be klaidų atliks mano darbą taip, lyg pati stovėtų prie mano šono.
– O kurį šventąjį paskirsim globėju? – klausia angelas, iškėlęs rašale pamirkytą plunksną.
Dievas šypsosi:
– Pakaks ir veidrodžio.

patiko(0)



Marius, Gegužės 18 10:19  #

Aš kartais pamąstau, kad mūsų visuomenės „humaniškumas“ yra visai nehumaniškas ir gal skamba baisokai, bet aš esu įsitikinęs, jog Spartos visuomenės požiūris į apsigimusius kūdikius buvo žymiai socialiai teisingesnis, nei turime dabar.

Kitas atvejis, kai jau kažkiek pagyvenusį (mėnesį, metus, dešimtį, dar daugiau) žmogų ištinka nelaimė liga ar pan. – tada būtinumu gydymui skirti jėgas ir lėšas neabejoju. Net jei tai būna ir nepagydomi atvejai, deja.

Na ir trečias atvejis, kai (senas?) žmogus mano, kad jam jau gana šio gyvenimo kančių. Jei jis išreiškė savo norą (esu skaitęs mintis apie reglamentą, kad šis apsisprendimas turi būti oficialiai pakartotas kelis kartus su savaitės ar pan. intervalais, užtikrinti saugikliai, kad tai būtų ligonio, o ne jo giminių valia) – tai yra žmogaus valia, jis visada turi turėti savo pasirinkimo teisę. Sutiksiu su autoriaus teiginiu apie teisę numirti oriai, nors nežinau, kaip pasielgčiau pats – gal pasirinkčiau orumą, o gal kabinčiausi į gyvenimą lūžinėjančiais nuo įtampos nagais… Bet tikiuosi, tai bus dar negreit ;)

patiko(0)



Rasa, Gegužės 18 10:31  #

Mariui: kaip bebūtų keista, daugelis neįgalių dažnai kur kas sveikesni už sveikuosius :) Sveikata ir harmonija- ne tik kūnas. Iš kai kurių neįgalių esu pasisėmus daugiau negu iš minios protingų. Bet mes turime teisę žiūrėti ten kur norime, taip, kaip norime ir matyti tai, ką norime :) Aš mėgstu matyti viską, man ne tik sveikas ąžuolas gražu, man ir ant senamiesčio namo stogo ne vietoj išdygęs pasmerktas nupiepęs berželis gražu. Ir nei vienas nėra gražiau.

patiko(0)



Buvusi mokytoja, Gegužės 18 10:38  #

Rasa, pritariu, mintis labai didinga ir spaudžianti ašaras… Ir aš laikau šventosiomis tas motinas, kurios kantriai augina neįgalius vaikiukus. Bet jei gydytojai dar nėštumo laikotarpiu nustato, kad bus apsigimimas, ar jūs vis tiek pritariate minčiai gimdyti? Būtumėt ta šventąja?

patiko(0)



Marius, Gegužės 18 10:47  #

Rasai: fizinė negalia neretai yra kompensuojama protinėmis, dvasinėmis (o taip pat – ir technologinėmis priemonėmis) ir toks žmogus gali būti pilnavertis visuomenėje.

Aš labiau turėjau mintyje protines negales, kai iš esmės ir tėvams ir gydytojams yra aišku, kad vaikas yra pasmerktas (yra literatūroje toks grubus posakis: „būti daržove“). Negaliu paneigti to nežmoniško pasišventimo, kai, tarkim, motina viena išaugina protiškai neįgalų vaiką, tačiau manau, kad mažiau jėgų ir lėšų jai reikėtų išauginti trims sveikiems vaikams, jei paaiškėtų, kad tas neįgalusis mirė gimdymo metu ar netrukus po to…

Taip, tai žiauru. Ir nėra vieno mato viskam matuoti. Sunki tema. Bet ji svarbi, bent jau požiūrio išsakymui.

patiko(0)



Kirke, Gegužės 18 10:51  #

Kai gimė mano vyras, jo tėvams turėjo būti šokas. Nežinau, kaip blaiviai vertinti apsigimimo lygį tuo metu, bet manau jei dabar pamatytų per echoskopą (pamatyti būtų galima), daugelis tėvų, tikinčių tuo, kad nereikia čia sėti kančios aplinkui, tokio vaiko atsisakytų.
Aišku, paskui sekė galybė operacijų ir važinėjimų į visokius Peterburgus. Ir, tikiu, kančios. Dėl tam tikros specifikos ir gydytojų pastangų, aplinkiniai nieko neįtaria dabar apie visa tai. Aš irgi beveik nejaučiu skirtumo. Jam pačiam gal šiek tiek kenkia žinojimas, kad jis kitoks.
O mano sužinojimas, kas yra laimė, kažkaip stebuklingai sutapo su pažintimi su juo.
Dar yra toks filmas „Aš taip pat“ – nežinau, ar tikra istorija, bet tikrai tikras aktorius (turintis Dauno sindromą ir aukštąjį išsilavinimą).

patiko(0)



Rasa, Gegužės 18 10:57  #

Buvusiai mokytojai: aš nesmerkiu tų, kurios darosi abortus, nesu ir nežadu būti šventąja (man iki tokių, kaip iki mėnulio :). Aš nei pritariu nei nepritariu, nes tai nieko neduoda. Žmonės, kuriems taip atsitinka, vis vien padarys taip, kaip norės. Tiesiog aš pati nenoriu turėti gyvenime nei vieno aborto, manau aš negalėčiau su tuo toliau normaliai gyventi. Nepajėgčiau. Mano „mamiška“ prigimtis. Ir tapti dvasiškai neįgalia dėl to, kad nepagimdei fiziškai neįgalaus, gal irgi ne išeitis? Galiu tik apie save kalbėti, nes aš matau pasaulį taip, kaip matau aš :D
Jei aš noriu vaikučio, vadinasi aš jo noriu, jei jis man duotas, vadinasi duotas. Tiesiog labai paprastai į tai ir žiūriu :) Žinoma dabar jau bet kokiu atveju labai bijočiau gimdyti (tpfu tpfu tpfu :) per sena jau savų auginimui :)

patiko(0)



MariusM, Gegužės 18 11:02  #

Rasa, bet nei ąžuolas, nei tas nupiepęs berželis neauga jums pasigrožėti…

patiko(0)



Darth Vader, Gegužės 18 11:07  #

Abortai turbūt gerai. Antanusšampanus, baukutes, valinskus, kubilius, bin ladenus, hitlerius – taip, reikėjo. O dabar klausimas Burgiui: o jei taip Jus būtų nužudę?
Žudyti yra nusikaltimas. Jei yra vaikas – Dievo valia ir viskas, žmogus negali eiti prieš Dievą. Nors, aišku, bin Ladeno (palaimintojo!) gerbėjų mieste – viskas įmanoma. Kaip ne kaip, o intelektualinis ir socialinis dugnas…

patiko(0)



Rasa, Gegužės 18 11:08  #

Mariui: :) žinoma :) Jie tiesiog yra ir tai puiku. Puiku, kad abu yra, nors vieną kažkas, matyt greitu laiku nuraus, o kitas gyvens ilgiau, kol, dažniausiai taip būna- supus iš vidaus :))))))

patiko(0)



Rasa, Gegužės 18 11:16  #

Oi, čia buvo MariuiM :)

patiko(0)



Burgis, Gegužės 18 11:31  #

Rasai: va, čia ir yra tai, ką aš vadinu žaidimu žodžiais… Jūs pastebite, kiek daug per tūkstantmečius žmonija sukūrė tų „užkalbėjimų“.

patiko(0)



Burgis, Gegužės 18 11:33  #

Vaderiui: o gal ir vaderius reikėjo laiku pašalinti…:-). Apie save galvoju taip: kol nebuvau atėjęs – galėjau ir neateiti; jei būčiau atėjęs kaip kančia sau ir kitiems – būčiau norėjęs neateiti…

patiko(0)



Rasa, Gegužės 18 11:37  #

Išvažiuoju trumpam :) Apie žaidimus žodžiais ar dar ką nors vėliau :) Ar patarlės ir senolių išmintis irgi žaidimas žodžiais? Iš dalies- taip.
Skubu, negaliu dabar :) Kalbėkitės visi, įdomu :)

patiko(0)



Aš, Gegužės 18 11:41  #

Šįkart pritariau Vaderiui, taigi ne maži vaikai, žinom kaip vaikai gimsta, tai jeigu jau nenori tų vaikų – pilną priemonių, o jeigu jau užsimezgė gyvybe – nežudyk.

patiko(0)



Buvusi mokytoja, Gegužės 18 11:47  #

Aš: tema truputį kitu kampu. Nekalbam apie tuos atvejus, kai šiaip ryžtamasi abortui. Kalbame apie tuos skausimingus atvejus, kai genetikai konstatuoja, jog vaisius apsigimęs. Ar tuomet atliktas abortas yra žudymas?
O jei jau pritariat Vaderiui, tai įsiskaitykit į jo mintį, jis nėra visai prieš abortus, sakyčiau, selektyvus požiūris:
„Abortai turbūt gerai. Antanusšampanus, baukutes, valinskus, kubilius, bin ladenus, hitlerius – taip, reikėjo.“ Va čia jau kvepia ultra radikalumu….

patiko(0)



Aš, Gegužės 18 11:59  #

Na, iš tiesų aš labiau pritariu jo išreikštom mintim nuo:

„Žudyti yra nusikaltimas. Jei yra vaikas – Dievo valia ir viskas, žmogus negali eiti prieš Dievą. Nors, aišku, bin Ladeno (palaimintojo!) gerbėjų mieste – viskas įmanoma. Kaip ne kaip, o intelektualinis ir socialinis dugnas“

Pirmoje pastraipos dalis tai yra klounada kuria Vaderis labai dažniai užsiiima :-) .

O dėl tų apsigimimo atvejų, tai čia labai priklauso nuo požiūrio ir situacijos. Tarkim aš pats negimiau visiškai sveikas, tarybų laikais kai vertindavo kūdikius pažymiais būklę ir visą kitą įvertino dabar neatsimenu ar 3 iš 5 ar 6 iš 10 . Bet mama niekada nepasidavė, važiavom ir į Maskvą ir t.t Ir ji žinojo kad taip gali būt, nes vandenys nubėgo anksčiau laiko ir t.t (aš deja ne medikas, neišmanau, bet ten buvo aišku, kad nieko gero nebus). Taip ji galėjo ir negimdyt. Bet pvz dabra praėjus 26 metams niekas net nepasakytų kad aš kažkuom nesveikas ir gyvenu normalų gyvenimą kaip visi. O kas būtų buvę jeigu mama būtų pasidavus. Tai aš užtat ir manau, kad lengviausia pasiduot, bijot kančios ir t.t. Kitos ir dauno sindromų užaugintus vaikus užaugina… Medali tokioms. O kaip sakiau kitais atvejais, aš galiu pavadinti bailėm, arba ne Motinom.

Na, sunku čia tekstu viską taip paaiškinti, bet tikiuosi paaiškinau kodėl tokia mano poziciją :-)

patiko(0)



Nepris, Gegužės 18 12:13  #

„…jei tai gali sukelti kančią ir skausmą tėvams, o juo labiau – ateinančiam…“ Negaliu sutikti su tokiu kriterijum.

Kas yra kančia? Kas yra skausmas? Kančia ir skausmas didele dalimi yra socialiniai konstruktai — žodžiai, kurių apibrėžimas priklauso nuo laikmečio dvasios, nuo vyraujančių visuomenės nuotaikų. Būtent tokie žodžiai yra didžiųjų veidmainių ir manipuliatorių žaisliukai. Dar pridėkime, kad nepatogūs žmonės yra našta kiekvieno piniginei, ir gaunasi išties šaunus kokteilis eugenikos, eutanazijos ir kitokio naikinimo bei eksperimentavimo propagandai.

O iš tikrųjų, karo, gamtos kataklizmų metu žmonės demonstruoja tiesiog neįtikėtiną sugebėjimą susidoroti su vargais, skausmais, kančia. Bet kuo geriau gyvena, tuo skausmo apibrėžimas tampa platesnis. Šių laikų ištižusiam, išpuikusiam, perdėtai oriam vakariečiui (ir mes vis arčiau jų) kančia yra praktiškai viskas, kas nėra patogu, malonu, miela.

Taip atsiranda nepatogūs vaikai, nepatogūs šunys, katės, žiurkėnai, ligoniai, seneliai ir ištisos tautos, rasės, lytys NEPATOGIOS. O jei jau kažkas nepatogu — žudykime! Žudykimės!.. Prašykime būti nužudyti… Ne, nesutiksiu su tokiu kriterijumi.

Sprendimai apie didžius, slėpiningus dalykus negali būti apibrėžti žodžiais, nes kokia giliamintiškumo aura kiekvieną jų begaubtų, visuomenėje jų interpretavimas plaikstosi kaip voratinklis vėjyje. Todėl ir sakau, kad išminčiai žodžiais nesižaidžia.

patiko(0)



Nepris, Gegužės 18 12:18  #

„The Economist“ straipsnis apie nepatogias mergaites šalyse, kur būti mergaite yra „skausmas ir kančia“, ypač tėvams.
(Gendercide: The worldwide war on baby girls)

patiko(0)



Fa, Gegužės 18 12:47  #

Kančia ne visada yra blogai. Kančia taurina sielą. Kažkas man yra sakęs, kad žmogus – ne gyvulys, turi prieš mirtį šiek tiek pasikankinti. Čia vėl gali būti diskusijos… Mes visi priimam kančios reikšmę per savo subjektyvumą. Vienas pastebi teigiamas puses, kiti – tik neigiamas.
Kai prisimenu Jurgą Ivanauskaitę paskutiniais gyvenimo metais, negaliu nesižavėti. Jai tai buvo labiausiai gyvenimo pilnatvės kupini metai.
Mano nuomone,visą gyvenimo taurę turime išgerti – nesvarbu, ko joje pridėta.

patiko(0)



petras, Gegužės 18 14:01  #

taigi manyčiau visi čia sutaria, kad nesveiko vaisiaus žudymo klausimas priklauso nuo tėvų (gal labiau mamos) apsisprendimo ir nereik prieštaraut vienokiam ar kitokiam apsisprendimui. ypač kai žudymo atveju šiais laikais galima tai padaryt, dar net negimus vaikui :) juk tėvai gali gyvent nelaimingi ir kančioj tiek su sveiku, tiek su nesveiku vaiku ir atvirkščiai. o medaliai už drąsą ir kančias tai virtualus dalykas.

patiko(0)



Pentium100, Gegužės 18 14:44  #

Nepriui:
„Kančia ir skausmas didele dalimi yra socialiniai konstruktai — žodžiai, kurių apibrėžimas priklauso nuo laikmečio dvasios, nuo vyraujančių visuomenės nuotaikų.“

Bet skausmas didele dalimi yra vidinis. Pavyzdžiui, sulaužyta koja – skauda ir man nereikia jokios dvasios ar nuotaikos, kad tai sužinoti.

O jei žmogus nori mirti, gali nusižudyti, o ką daryt tam, kuris, sakykim, per nelaimingą atsitikimą neteko abiejų rankų ir kojų? Iki amžiaus galo gulėti toje pačioje lovoje, be galimybės pasveikti ar net nusižudyti.

O moteris, kurios nori pasidaryti abortą tikriausiai reikėtų surišt ir laikyt taip, kol pagimdys, po to vaiką atiduot į globos namus (o gal irgi – priverst, jei reikės tai ir jėga, tą vaiką auginti?).

patiko(0)



Rasa, Gegužės 18 14:57  #

Buvusiai mokytojai: „Ar tuomet atliktas abortas yra žudymas?“ – nelabai dar sutariama ar apskritai abortas yra žudymas, kai kam tai tik „išvalymas“- gražiai skamba, tiesiog tampa moteris švari, išvalyta ir pasiruošusi gyventi sau laimingai toliau :) Be jokių svetimkūnių…
***
Dėl kančios. Skaitau ir galvoju- ot tai mes hedonistų visuomenė :) Viskas turi būti daroma tik taip, kas netrukdytų maloniam komfortabiliam gyvenimui…
Iš vis nemanau, kad kitoks žmogus yra kančia vien dėl to, kad jis kitoks. Kartais kančia tampa ir sveikas kaip ridikas, beveik tobulas žmogus šalia mūsų. Ir dar didesne negu neįgalus :)))))) Kodėl manoma, kad nesveikas žmogus ar kūdikis tik kančia ir našta? Taip anaiptol nėra! Ir ne šventosios tos motinos, kurios augina, nežinau kodėl daugelis taip perdėtai į viską reaguoja. Gal dėl to ir tampa sunku, kad žmonės tokie nesupratingi?
Vasaras vienam kaime dažnai leisdavau šalia neįgalaus giminaičio. Buvom beveik vienmečiai. Jis aklas, niekada nevaikščiojo, valgė tik kūdikių maistą, kitko negalėjo. Nebuvo ten begalinės kančios tuose namuose. Aš su juo kalbėdavaus, žaisdavau, pykdavaus, saugodavau, kol tėvų nebūdavo. Jis tiesiog gyveno. Turėjo, žinoma, negyventi, medikai buvo davę jam 1mėn., paskui 1m., o jis mirė kokių 37-erių gal, nepamenu :) Ar jis buvo našta tėvams? Ne. Jis ir gyveno tėvų meile. Tiesiog jis buvo toks, koks buvo. Taip, su juo sunkiau buvo, bet NE BLOGIAU, negu be jo.
Gal tiesiog mūsų visų požiūris apskritai į žmones skirtingas? Na nėra man tokio VERTAS ar NEVERTAS gyventi. Visi žmonės verti vienodai. Ir gal jums tai nepatinka, bet man ponas Burgis tam tikra prasme nėra vertesnis už bomžą, net jei vadinu jį PONU, nes taip jau jums patinka, stengiuosi būti pakankamai kultūringa kartais :)))))))) Taip, vieni žmonės geresni už kitus, kiti gyvena neteisingiau, vieni gražūs, kiti nelabai, vienus mėgstam daugiau (kaip poną Burgį :))), kitus mažiau, vieni stebina kai stovi apsisisioję, kitos ne mažiau stebina silikono krūvą į papus susikišę, kad jų artimieji būtų laimingi jas tokias gražias ir sveikas turėdami :) Visi mes TIK žmonės… ir NET žmonės :) Ir mano skalėj nuo TIK iki NET puikiai išsitenka visi žmonės, tai jei aš galiu kūdikiui užpakalį nuplaut, aš galėsiu ir seniems tėvams. Be nežmoniškos kančios, natūraliai. Nenorėčiau, kad jie pasirinktų eutanaziją. Jie gali sukelti sunkumų, kai bus seni, bet jie niekada nebus man našta. Tikiuosi. Juk galiu pati kvanktelt iki to laiko, kas čia žino :)

patiko(0)



Nepris, Gegužės 18 15:14  #

Socialiniai konstruktai turi tokią bjaurią savybę, kad mes juos sunkiai atpažįstame kaipo tokius. Įsikimbam į žodžius, ir galvojam, kad kažką juose turim, pagavom, uždarėm. Bet žodžiai NĖRA tai, į ką jie nurodo. Žodžiai yra žodžiai, o ne tai, kas YRA. Žodis „mėnulis“ nėra planeta Mėnulis. Žodis „kančia“ yra žodis su nesuskaičiuojama galybe atspalvių, kaip ir bet kuris kitas žodis — kiekvienas kiekvieną žodį suprantame šiek tiek kitaip. Mes tik rodom pirštu į išsiliejusį prasmių debesėlį ir draugiškai susitariam — taip, šitai vadinsim taip ir taip. Taip ir randasi socialinis konstruktas.

Taigi, kalbantys apie kančią dauguma net nežino kas ta kančia. Pamanyk, skauda koją, skauda pirštą… Čia dar ne kančia, čia tik nervų kanalais keliaujantis skausmo signalas. Dažnai kentėjimo bijom labiau nei paties skausmo.

Mūsų visuomenę (civilizaciją) taip užvaldžiusi gyvenimo be skausmo, gyvenimo malonume, ir šiaip kūniškos laimės idėja, kad net neįsivaizduojam gyvenimo su kažkokiais nepatogumais. Ir tampa neaišku, kas žeidžia labiausiai — fizinis skausmas, buitinis nepatogumas, ar sužeistas EGO — KODĖL AŠ, KODĖL MAN, UŽ KĄ TOKIA NETEISYBĖ!..

Galvojat nėra prasmės gyventi be rankos, be kojos? Be abiejų? Gal pagalvokim iš naujo.

patiko(0)



Veikėjas, Gegužės 18 15:24  #

Pirma, tai reikėtų apsibrėžti sąvokas, nes gyvybė bendrąja prasme, žmogus ir žmogaus gyvybė nėra tapatūs dalykai.

Pirmu atveju, sunaikinus vieną kokią nors periferinę ląstelę, kuomet tai visiškai nekenksminga ją išauginusiam organizmui, mes jau galime sakyti, kad „nužudėm gyvybę“. Tam tikra pasme tai bus teisinga, bet asmeniškai man, tokia loginė seka yra visiška nesąmonė, jeigu ja operuojama moralės kontekste, kur „gyvybė“ suprantama kiek kitaip.

Antru ir trečiu atvejais, reikėtų apibrėžti kas yra žmogus – žmogaus kūnas be sąmonės žmogus ar ne? Taip pat reikėtų apibrėžti, nuo kurios žmogaus vystymosi stadijos „žmogų“ galime vadinti žmogumi. O apibrėžimai, kaip ir visi kiti reliatyviai objektyvūs dalykai – susitarimo reikalas.

Nesigilinant į trivialius pafilosofavimus, vedančius link molekulinio ar kvantinio lygmens, mano asmeninė pozicija paprasta – žmogus prasideda nuo to momento, kuomet susijungia spermatozoidas ir kiaušialąstė, ir šis darinys gali toliau vystytis savo natūraliomis sąlygomis. Šioje vietoje iš principo sutinku su bažnyčia, kuomet kalbame būtent apie žmogaus gyvybę, o ne gyvybę bendrąja prasme. Šiuo išimtiniu atveju, ši ląstelė ar jų darinys man jau tapatus žmogaus gyvybei, jos sunaikinimas tapatus žmogaus žudymui (gyvybės atėmimui), nes nutraukiamas vystymosi procesas, kuomet jis jau yra prasidėjęs biologiškai. Man šis momentas yra „natūraliai aiškus“ ir nereikia toliau filosofuoti, „kas yra kas“.

Galbūt kažkieno nuomuone tai yra „tamsaus mulkio požiūris“, o mano asmenine nuomuone, „intelektualiosios“ visuomenės intelektas jau toks „aukštas“ pasidarė – kad nesugebama atskirti elementarių dalykų – autonominės sistemos nuo atskirų jos komponentų, prieš tampant sistema.

patiko(0)



Saulius, Gegužės 18 15:41  #

eikit, vaikai, geriau į lauką, kokį medį, gėlę pasodinkit… ir šiaip viskas žaliuoti-žydėti tik pradėjo, o jūs čia apie eutonazijas, kančias ir pan… :-) na jau nelaiku, tai nelaiku, iš kokios planėtos čia jūs ?

patiko(0)



Margarita, Gegužės 18 15:58  #

Noriu pasidalinti vienu „radiniu“. Gal ir nelabai į temą…

——

Neužbaigtas dienoraštis…

Spalio 5 d. Šiandien prasidėjo mano gyvenimas. Mano tėvai to dar nežino. Aš mažesnė už obuolio sėklelę, bet aš jau aš. Ir nors aš dar nesu susiformavusi, vis tiek žinau, kad būsiu mergaitė.

Spalio 19 d. Aš truputį paaugau, bet vis tiek esu dar per maža, kad galėčiau ką nors daryti. Mama man absoliučiai viską daro. Ir juokingiausia, kad mama vis dar nežino nešiojanti mane čia, tiesiai po savo širdimi. Ir kad maitina mane savo krauju.

Spalio 23 d. Netrukus pradės formuotis mano burna. Tik pamanykit, maždaug po metų aš juoksiuos. Vėliau galėsiu kalbėti. Žinau, kokį ištarsiu pirmąjį žodį: ,,Mama“… Kas sako, kad aš dar netikras žmogus? Aš jau toks pat žmogus, kaip kad mažytė duonos kruopelė yra vis dėlto tikra duona.

Spalio 27 d. Mano širdis pradėjo visai savarankiškai plakti. Nuo šio momento ji švelniai plaks visą mano gyvenimą. Paskui, po daugelio gyvenimo metų, ji pails ir sustos, ir aš mirsiu. Bet dabar ne galas, o tik mano gyvenimo pradžia.

Lapkričio 12 d. Dabar pradeda formuotis mano rankos. Kokios jos mažytės, net keista. Galbūt kada nors jos gros smuiku ar nutapys paveikslą.

Lapkričio 20 d. Šiandien gydytojas pirmąkart pasakė mamai, kad aš gyvenu čia, po jos širdimi. Ar tu laiminga, mama? Praeis kuris laikas, mama, ir aš ilsėsiuos ant tavo rankų.

Lapkričio 25 d. Mano mama ir tėtė dar visai nežino, kad aš tiesiog maža mergytė. Galbūt jie laukia berniuko. Ar dvynukų. Bet aš juos nustebinsiu.

Gruodžio 10 d. Mano veidas visiškai susiformavo. Tikiuos, kad būsiu panaši į mamą. Gruodžio 13 d. Dabar aš beveik galiu matyti, bet aplink dar visai tamsu. Bet greitai mano akys išvys saulės nutviekstą pasaulį. O kaip tu, mama, atrodai?

Gruodžio 24 d. Mama, aš girdžiu, kaip plaka tavo širdis. Įdomu, ar tu girdi, kaip plaka mano širdelė? Aš vos galiu sulaukti to momento, kai gulėsiu ant tavo rankų ir galėsiu liesti tavo veidą, pažvelgti į tavo akis. Juk tu, mama, lauki manęs taip pat kaip aš tavęs, ar ne tiesa?

****

…Gruodžio 28 d. Mama, kodėl tu leidai jiems mane nužudyti? Mums būtų buvę taip gera kartu…

patiko(0)



petras, Gegužės 18 16:30  #

aš ir skelbiu savo keistą dienoraštį parašytą iš ateities :) + faktas, jog gimiau 1983 m. liepos mėnesį

dienoraščio pradžia:

1984m. kažkuris tai mėnuo, tarkim už lango lyja. 5d. Šiandien yra diena kai aš save prisimenu egzistuojant pirmą kartą. lygtais kažkur ainu o gal dar šliaužiu.
1985m. vėl kažkuris mėnuo. ……

kur dingo tie mano gyvenimo metai, o gal net du ?
tokie dienoraščiai kaip rado margarita skirti sukelt tik liūdesio jausmus skaitytojui, pamokymo juose lygiai nulį įžvelgiu, ar kažkokios tai tiesos už ar prieš abortus :)

patiko(0)



Valentinas, Gegužės 18 17:10  #

Komentarai dar iš pradžių po truputi po truputi laikėsi prie temos. Tada Nepris ir Vaderis pasidalino savo „išmintimi“ ir galiausiai Margarita užsūdė visai…
Visų pirma, jei jau kalbate apie tai, kad visuomenė tik malonumus vertina, kodėl tada norite iškelti kančią aukščiau? Kodėl žmonės turi gyventi su sunkumais? Juk žmogus tinginys, jis visada siekė gyventi kaip patogiau, taip atsirado miestai, amatai, galu gale automobiliai, kompiuteriai.
Galu gale, kam mąstyti taip globaliai, paprasčiausias dalykas, ką pasirinktumėte- sveiką kūdikį ar su negalią? Kokią negalią rinktumėtės, fizinę ar protinę? kodėl? Kiek laiko norėtumėte pragulėti lovoje? Galbūt net pastoviai stebėdami vieną ar kitą tašką lubose? O jei dar ir kalbėti nelabai galimybė būtų, prijungti prie aparatų?
Didžiausia žmonių klaida, kad ji bando išvesti kažkokias universalias taisykles. Ponas Burgis tiesiog pasidalino mintimis, o visi kiti pradėjo teisti darančius arba ne abortus/eutanaziją ir t.t. Kiekviena situacija ir sprendimas turi savo priežastis ir savo aplinkybes, todėl iš pažiūros vienodai laimingi žmonės kartais gyvena ir toliau laimingai, kartais staiga pasidaro nelaimingi, o kartais skraido nuo namų stogų. Kai žmogus nustos išvedinėti taisykles gyvenimui, skirstyti griežtai kas yra blogai, o kas gerai, tada ir pradėsime šviesiau gyventi.

patiko(0)



Buvusi mokytoja, Gegužės 18 17:45  #

O man visgi norisi sutikti su Valentinu ir pasakyti, kad nukrypome nuo temos. Ir visi gražūs filosofavimai vis dėlto kvepia tokiu „iš aukštų materijų“. Visgi, pvz., Nepriui ir visiems kitiems, norėčiau užduoti tiesų klausimą: jei jūsų žmonai (gink dieve, to nelinkiu) gydytojas pasakytų, jog 100 proc. apsigimimas garantuotas (kaip čia kažkas sakė, žmogus bus kaip daržovė) – ką patarsit žmonai? Kalbėsit apie kančios prasmę ir pan. dalykus ar vis dėlto…?

patiko(0)



Margarita, Gegužės 18 17:48  #

Na užsūdžiau, Valentinai, ir ką? Smagiau, kai viskas rožinės spalvos, kai niekas nieko neužkabina, na tiesiog happy endas visur ir visada kad būtų?

Gal ir smagiau būtų, bet kad nebūna taip…

patiko(0)



Nepris, Gegužės 18 17:59  #

Valentinai, aš nesu nei už kančią, nei prieš kančią, ir tikrų tikriausiai nesu prieš gerb.Burgį.

Aš tik klausiu:
a) kas ir kur įrodė, kad aukščiausias gėris ir visa ko matas yra gyventi smagiai ir maloniai?
b) kas ir kur įrodė, kad negalintys ir/ar neleidžiantys kitiems gyventi smagiai ir maloniai turi mirti?

patiko(0)



Valentinas, Gegužės 18 18:01  #

Na, Margarita, pati ir išsidavei „…, kai niekas nieko neužkabina“. Reikia, kad užkabintų… Na, ir kuo gi tu skiriesi nuo tų, kurie siekia džiaugsmo? Jie bent siekia rožinių spalvų ir laimės, o tu nori, kad tave skausmu kabintu. Nes džiaugsmas jau per silpna emocija? nes skausmas truputi neįprastas? kažkas naujo gal? Taip, emocijų intensyvumas yra tai, ko siekiame. Gyvenam dežutėse, dirbam dežutėse, tik kitokios spalvos, tad ir ieško žmogus, kas stipriau kabins iš vidaus. Čia kaip narkotikai, prie stipresnių pereiti metas.
Galiu duot ranką nukirsti, kad žmogus parašęs tą nesąmonę neišgyveno to, kas yra abortas, ir net žalio supratimo apie tai neturi.

patiko(0)



Valentinas, Gegužės 18 18:22  #

sorry, kad sugretinau, dabar įsiskaičiau ir, taip, kalbate apie skirtingus dalykus. o dėl klausimų, tai lygiai taip pat galima klausti, o kas ir kur įrodė, kad aukščiausias gėris ir visa ko matas nėra gyventi smagiai ir maloniai? ar neleidžiantysis neturi mirti? Klausimas jau formuluoja savyje prieštarą ir pageidaujamą atsakymą.
o kam jums apskritai gyvenimo matas?

patiko(0)



Nepris, Gegužės 18 18:47  #

Atsakant į Margaritos klausimą…

Karminiu požiūriu, nužudymas pateisinamas tik gelbėjant gyvybę, bet ir tai ne visada. Visoks kitoks nužudymas yra Aukštesniojo Plano sutrikdymas. Ir už tai VISADA tenka užsimokėti. Bet žmonės neretai ryžtasi kvailystėms, net kai žino, kad NEIŠVENGIAMAI turės už tai sumokėti, ar ne?..

Apsigimusius, silpnus, nereikalingus vaikus žudo žmonės, kurie nenori keisti savo planų, nenori aukoti gyvenimo kažkam, kas pagal jų žemišką vienadienę logiką, to neverta.

Jei žmogus žinotų, ir labai giliai suvoktų, kad šitas gyvenimas nei pirmas, nei paskutinis, kad apsigimęs vaikas (ar kitaip nepatogus dalykas) tėra laikinas išbandymas (net jei bus šalia visą šitą gyvenimą), tai taip nesikamuotų, ir toks nuskriaustas nesijaustų. Ir žudyti neskubėtų.

Jei žmogus suvoktų, kad pasekmės už tokį nusikaltimą nuvilnys per daugelį gyvenimų į priekį, ir ne tik per paties gyvenimus, bet ir per palikuonių, tai, manau, tikrai nežudytų. Nes yra žymiai lengviau nuolankiai atvargti vieną gyvenimą, nei leistis į kovą prieš Aukštesniąją Valią. Nes iš tokios kovos laimėtojų neišėjo dar niekas. Nes Aukščiausiojo Teisingumas — ABSOLIUTUS.

Yra pasakyta, kad išbandymai parodo mūsų dorybes arba atidengia mūsų skurdą.

Aš ne šventasis, ir esu dėkingas Apvaizdai už visus tuos kartus, kai parodė, koks vis dar skurdus ir silpnas esu.

Aš ne šventasis. Aš tik stengiuosi būti sąžiningas su savimi. Ir todėl silpnumo nevadinu stiprumu, egoizmo nevadinu pasiaukojimu, o nužudymo nevaizduoju išgelbėjimu.

Ir jei man teks rinktis, aš melsiu meilės ir stiprybės, o ne galvosiu, kas čia kam būtų patogiau ar naudingiau.

patiko(1)



Valentinas, Gegužės 18 19:43  #

man tik vienas dalykas kliūna su įvairiais Aukštais, Aukštesniais ir Aukščiausiais planais. Jei jie tokie aukšti ir genialus, tai gal tas pats nužudymas irgi yra plano dalis? Tarkim, dabar žinodami apie Hitlerį ir faktą, kad jis vos nežuvo per pirmą pasaulinį karą, turbūt kyla minčių „…o būtų tiek išvengta aukų“. Bet gal tada įsigalėtų Stalinas visoje Europoje. gal viskas kas vyksta būtent ir yra plano dalis? o gal šis planas yra apie visai ką kitą. pvz paversti žmogų sąmoninga būtybę, kad jis mokėtų priimti sprendimus pats, nesiremdamas jokiais kanonais ar prietarais. Kad sprendimas dėl to pačio aborto nebūtų vien tik dėl to, kad bažnyčia/visuomenė sako, jog tai nužudymas, arba tiesiog šiuo metu vaikas nelabai paranku, mane tuoj paaukštins.
Juk jei kažkas sukūrė tokį genialų planą, negi toks akivaizdus dalykas būtų nesužiūrėtas? Jei tai aukštesnis planas, negi jame būtų spragų? kodėl taip abejojate savo Dievu?

patiko(1)



Nepris, Gegužės 18 20:10  #

Valentinai, iš šitų* pareiškimų matau, kad esi nusiteikęs kažkokio kito lygio diskusijai. Aš iki Tamstos dar nepriaugęs.

***

„Didžiausia žmonių klaida, kad ji bando išvesti kažkokias universalias taisykles.“

„Kai žmogus nustos išvedinėti taisykles gyvenimui, skirstyti griežtai kas yra blogai, o kas gerai, tada ir pradėsime šviesiau gyventi.“

„o kam jums apskritai gyvenimo matas?“

„paversti žmogų sąmoninga būtybę, kad jis mokėtų priimti sprendimus pats, nesiremdamas jokiais kanonais“

patiko(1)



Margarita, Gegužės 18 20:17  #

Jaučiuosi kaip koks striukis beuodegis – kam klius kam ne, o man tai visada;
– norėjau kaip geriau, o gavosi kaip visada:))

Valentinai, į jūsų 18.01 įrašą atsakysiu savo mėgstamos poetės vienintele eilėraščio eilute:

„Dovanokit man, dykros, kad neatbėgu su vandens šaukštu“.

Poetės pavardės nenurodau iš principo.

Nepri, man atrodo, kad Jūs supainiojote vardus. N’est ce pas?:)

patiko(0)



Nepris, Gegužės 18 20:27  #

Margarita, taip, ten vis tik buvo Buvusios mokytojos klausimas. Dėkui, kad pastebėjot. Bet kadangi komentarą pradėjau ne kreipiniu, tai reiškia, kad atsakymas būtų tas pats, nepriklausomai kas klausia. ;)

patiko(0)



Nepris, Gegužės 18 20:41  #

Vakarėja, tai akiračio praplėtimui pasiūlysiu keletą filmų:

My Left Foot Biografinis filmas apie dailininką, nuo kūdykystės sirgusį cerebraliniu paralyžiumi (žiūrėti nėra lengva, bet gal verta…)

Mozart and the Whale — mielas filmas apie apygenialius autistus.

patiko(0)



Nepris, Gegužės 18 20:48  #

August Rush — nepaprastas filmas apie vunderkindą, kuris kažkada kažkam pasirodė neparankus.

Matrubhoomi: A Nation Without Women — distopija apie visuomenę, kur moterys atrodė nereikalingos.

Jei kas dar prisimintų kokį į temą, būčiau labai dėkingas.

patiko(0)



Matas, Gegužės 18 21:13  #

Šiuo gyvybės požiūriu visiškai sutinku su direktoriumi Burgiu. Mano nuomonę galima išsakyti labai paprasta, kažkur girdėta fraze: „Kol nemiriau, tai aš gyvas, o kai mirsiu – man neberūpės“. Tą patį galima tarti ir apie embrionus. Ir lai meta į mane akmenį tas, kas turėjo sąmonę jau gimdoje..
Niekam nereikia tų bergždžių kančių.
Kitavertus, kol esi GYVAS, t.y. dar gali pajusti džiaugsmą, neverta mirti. Turėtum išnaudoti kiekvieną tą akimirką, kuri dar liko. Aišku, esu aš jaunas ir nežinau, ką manysiu ateityje. Neteiskite.

patiko(0)



Burgis, Gegužės 18 22:16  #

Įdomiai jūs čia diskutuojate, aistringai…
Galėčiau įsiterpti, bet kad jau lyg ir viską pasakiau? Nebent pridursiu „ne į temą“:
1. Niekada taip nebūčiau galėjęs parašyti, kol nesulaukiau 60-ties.
2. Niekada negalėčiau tvirtai ta tema diskutuoti prieš parašydamas eilėraščio eilutes: „Ilgiuosi negimusių / savo vaikų…“
3. Niekada negalėčiau tvirtai ta tema diskutuoti prieš parašydamas išpažinties eilutę: „Jau išgėriau ir vyną ir tulžį…“.
***
Bet jūs diskutuokite, diskutuokite…

patiko(0)



Rasa, Gegužės 18 22:48  #

Matui: :) Beveik visos turinčios vaikų moterys tave galėtų užmėtyt dėl „Ir lai meta į mane akmenį tas, kas turėjo sąmonę jau gimdoje…“ :) Vaikai viską jaučia gimdoje. O ypač jau didesni. Tu imi nerimauti ir jie sunerimsta, jie ramiai klausosi muzikos ir pyksta, jei jiems ne visai patogu, kartais jie netgi išdykauja! Pav. įsiremia kojyte į šoną, kad net pilvas ištįsta ir laukia, kol pakutensi, paglostysi :) Jų charakteriai jau ten jaučiasi. O tai kaip tau atrodo, kada ateina sąmonė ? Su įkvėptu oru? :) Ar išvis, tik kai sulaukia kažkokio amžiaus?
Ir niekas čia nieko neteisia, nemėtysim tų akmenų, tiek jau to :)

patiko(0)



Di, Gegužės 18 22:57  #

Labai idomu skaityti visas mintis , aciu :) ..siandien kaip tik sutapimas, matyt tokia diena , kada ir as galvoju apie gyvenimo prasme ir jos ….nematau …?

patiko(0)



D., Gegužės 19 11:23  #

Skafandras ir drugelis – Tai mažas kinematografinis stebuklas, paremtas tikra stebuklinga istorija.

patiko(0)



Burgis, Gegužės 19 11:50  #

Di: Jums ir nereikia matyti tos gyvenimo prasmės! Ją mato Tas, kuris Jus pasiuntė į šią Žemę. Pasimėgaukite, kad vykdote svarbią Jo misiją.

patiko(0)



Nepris, Gegužės 19 12:42  #

Ačiū, D., būtinai žiūrėsiu!

patiko(0)



petras, Gegužės 19 13:27  #

tai kokių išvadų priėjom ?

patiko(0)



Rasa, Gegužės 19 14:40  #

Petrui: petrui reik nusukt ausį, kad iš jo gyvenimo metai daugiau nebedingtų… :)))))))

Vakar buvo proga pasikalbėt su dukra apie tai, juk jai reikėtų kažkada turėti vaikučių. Geras buvo pokalbis. Nustebino, kad kai paklausiau, ką ji galvoja apie tai, jei lauktųsi nesveiko vaikučio, ji fiziškai nesveiko visai nepriima kaip nesveiko, tik protiškai atsilikęs jai atrodo tai, apie ką verta galvoti.

Toliau galit neskaityt, tai visi žino :) :
Kokios gali būti išvados, jei mes visi tokie skirtingi! Kiekvienas išvadas pasidaro sau pats.
Žinau tik, kad turiu daug pažįstamų, kurios darėsi abortus, žinau, kaip kai kurios lengvabūdiškai į tai žiūri, o kai kurios girdi kaip naktimis vaikutis šaukia jo nežudyt, žinau, kad kai kurioms tai būna kaip nusičiurkšt- 20 yra pasidarę, o kita 20m. eina į bažnyčią uždegti žvakelę už tą vaikutį, kurį pabijojo turėti. Žinau tik, kad kažkas nusprendžia įskaudint vyrą, nes jie tuo metu susipyko ir nuvaro pasidaryt abortą, žinau, kad kažkas prakeikė save už tai, kad pasidarė, tarsi buvo per jauna dar, o dabar nebegali turėt vaikučių, ir visas gyvenimas atrodo jai eina pro šalį. Ji vis sako: “ atrodo va tada ir mokytis norėčiau ir kažką kurt, dirbt, o dabar tarsi vis dar negyvenu ir negyvenu…“ Ir dar žinau, kad daug vyrų labai labai per mažai atsakomybės prisiima dėl vaikučių :) Daug kuriems reikia išmokti mylėt savo vaikučius ne už kažką, o už juos pačius.

patiko(0)



petras, Gegužės 19 15:54  #

Rasa, o tie neatsakingi vyrai yra jūsų draugai, ar apie tokius išgirstat iš kitų žmonių ? čia šiaip įdomumo dėlei, galit neatsakinėt :D

patiko(0)



D., Gegužės 19 16:02  #

Rasai: o tos moterys keikia save, dėl to jog negali turėti savo vaikų? Atsiprašau, bet kaltinti save galima dėl daug dalykų ir kaip pasak Burgio „Ilgiuosi negimusių / savo vaikų…“, ar kad nebuvo kažkada to pirmo karto. Kažin ką kaltintų Hitlerio motina, jei būtų buvusi gyva po (per) karo? Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį.

patiko(0)



Kirke, Gegužės 19 16:09  #

D. kažkaip mano mintis užvedė ant dar vienos, tikriausiai irgi neišsenkamos temos – kiek tėvai atsakingi už vaikų elgesį, gyvenimą, veiksmus?

patiko(0)



D., Gegužės 19 16:21  #

Kirke: šiokį tokį atsakymą gal rasite čia – http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2006~D_20061214_131350-66991/DS.005.0.01.ETD
Visko neskaičiau, bet yra įdomių minčių. O šiaip girtaujančiose, nepilnose ar kitų bėdų turinčiose šeimose užauga emociškai nestabilūs vaikai.

patiko(0)



Rasa, Gegužės 19 16:26  #

Tai kad prikibo… :) Petruk, ar tau atrodo, kad tik visi neatsakingi vyrai būna Rasos draugai? :D Begėdi tu nematytas! :) Turiu visokių draugų ir pažįstamų, jeigu ką. Tiesiog kaip jau man matosi, daug vyrų, mano manymu, per lengva širdimi pastumia moteris, pritaria, skatina jas darytis abortus. Ir užmiršta daugelis, tarsi to nei nebuvę. Tai tik mano nuomonė iš to, kaip ir ką aš matau.
D.: Taip, „Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį“. Gal todėl esu atlaidi kitiems, bet pakankamai griežta sau. Vėl gi, man taip atrodo :)

patiko(0)



Buvusi mokytoja, Gegužės 19 16:46  #

Aš palaikau Rasą, kad (kai kurie) vyrai nenori prisiimti atsakomybės. Ir susidūrę su rimtais išbandymais – tokiais, kaip neįgalaus vaikiuko auginimas, – palūžta pirmieji… Įdomu būtų sužinoti statistiką, kiek išyra šeimų po to, kai moteris naktis praleidžia ligoninėse, sanatorijose, chemoterapijos kursuose slaugydamos savo vaiką… Vyrai to nepakelia. Bet gal aš čia kalbu iš „senosios“ kartos varpinės. Pagal tai, ką skaitau čia rašančių jaunų vyriškių pasisakymuose, yra vilties, kad jaunoji vyrų karta teikia vilčių šiuo klausimu :)

patiko(0)



AŽ, Gegužės 19 17:02  #

Prisiminkime tai, kad šis gyvenimas, kurį gyvename, yra nenuspėjamas. Kalbant apie sunkumus siūlau palyginti šiuos du atvejus:
1) Žmogus nuo gimimo gyvena su negalia
2) Žmogus įgavo negalią vėliau dėl tam tikrų aplinkybių.

Jeigu jau pirmąjį pasmerkiame mirti vien todėl, kad jį būtų be galo sunku auginti, tai ką daryti su antruoju?
Šiuo atveju lengviau gyventi būtų pirmąjam, nes jis jau būtų įpratęs (gal reikėtų sakyti išmokęs?) gyventi su savo negalia. Tuo tarpu antrasis galbūt niekad ir neišmoks su ja gyventi (visgi vaikai išmoksta visko daug greičiau negu suaugę).

Nėra nieko, kas užtikrintų, jog gimusiam sveikam nieko nenutiks paskui, tad nederėtų taip vienareikšmiškai atmesti ir neįgalaus…
***
Nereikia tikėti viskuo, ką sako gydytojai, jie negali būti 100% teisūs. Mano mamai prieš man gimstant sakė, kad būsiu protiškai atsilikęs. Šiandien mokausi KTU gimnazijoje. Esu dalyvaves ne vienoje respublikinėje ir tarptautinėje olimpiadoje. Esu normalus, turiu draugų kaip ir visi kiti. „Atsilikęs“…

patiko(0)



D., Gegužės 20 14:20  #

Prisiminiau dar vieną filmą, kuris labai patiko:
October Sky (Spalio dangus) – filmas sukurtas remiantis tikrais įvykiais, pagal Homero H. Hikamo Jaunesniojo (Homer H. Hickam Jr.) autobiografinį romaną.

patiko(0)



Nepris, Gegužės 20 14:39  #

Į temą apie neįprastą pašaukimą — filmas apie šachtininko vaiką, kuris pamilo šokį: Billy Elliot.

patiko(0)



iš po akmenų krūvos, Gegužės 20 18:02  #

Nelinkėčiau smerkiantiems atsidurti toje padėtyje,kai reikia apsispręsti…o gal kaip tik palinkėti,tada ir suprastų…

patiko(0)



XHTML

Leistinos XHTML žymos:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>