Šiandien mane nufotografavo po laikrodžiu… Nes šiandien tas laikas eina labai keistai, nes šiandien kalbos apie laiką labai keistos… Kada tu nori išgirsti gerą žinią? Žinoma, kuo greičiau! O kada nori išgirsti blogą žinią apie jau įvykusį faktą: kuo greičiau ar kuo vėliau? Kada nori atsidusti, atsipūsti ir pasakyti: man jau nebesvarbu? (Nebesvarbu, kas laimės; nebesvarbu – paliks ar išmes; nebesvarbu – vertina gerai ar blogai; nebesvarbu – atlyginimą sumažins ar ne; nebesvarbu – myli ar nemyli…).
Jūs žinote: Žemė suktųsi žymiai greičiau, jei milijonai įsimylėjusių žmonių nemaldautų: „O, stabtelėk, akimirka žavinga!“ Bet Žemė gal visai sustotų, jei milijonai žmonių nešnabždėtų: „Greičiau, greičiau, greičiau!…“
Šiandien aš prie antrosios grupės milijonų…
atsakymai (19)
Laikas,tai iliuzija,vis dar jos neperpratau…
Laikas duoda laiką…
Burgiui: Kodėl Jūs už „greičiau…“?
Truputį anksčiau esu fantazavęs apie laiką. Lyg ir proga pakartoti: praeities nesugrąžinsi, ateities – dar nėra. Kas lieka? Dabartis? Bet dabarties mes nematom ir nejaučiam, nes šviesa sklinda baigtiniu greičiu, t.y. mes matom tik praeitį, kurios nesugrąžinsi. Po galais: aš esu todėl, kad kitaip negali būti, bet kitaip būti juk galėjo! Nusikalbu, gal laikas bėgti iš mokyklos?
Labai branginu tą laiką, kai sakau: „sustok, akimirka, žavinga“.
Nesupratau, kodėl, p. Burgi, Jūs laiką tik skubinate? Ar tik nemeluojat sau?
Tai vakar aš buvau už „greičiau“! O šiandien aš jau už lėčiau, lėčiau, lėčiau!
(Vakar man reikėjo, kad tie, kurie gali, padėtų mano mylimam žmogui kuo greičiau. Ir jie padėjo!)
Dabar aš kantriai lauksiu, bet lauksiu, lauksiu, lauksiu!
Žymusis anglų fizikas ir chemikas Džonas Daltonas (1766-1844), dirbdamas gimanzijoje, parašė anglų kalbos gramatikos vadovėlį, kuris neturėjo didelio pasisekimo. Paaiškinamajame žodyje jis rašė: Reikia priimti kaip aksiomą, kad tikrąja laiko prasme laikas gali egzistuoti būtuoju arba būsimuoju laiku. Esamojo laiko egzistavimą mes privalome priimti tik dėl laiko interesų, nes jis teišreiškia trumpą būties akimirką. Jame esama ir praeities, ir ateities. Jas skiria žodžiai „dabar“ arba „šiuo metu“.
… duokime laikui laiko tam, kad suspėtų ateiti džiaugsmas ir sėkmė, kurie mus vejasi dienom, mėnesiais, o gal metų metus …
… duokime laikui laiko tam, kad sugebėtume pamiršti negandas, atsitiesti, vėl patikėti ir pradėti iš naujo kurti bei mylėti …
… tik palikę viską laiko valiai … nesustokime patys.
P.s. gal dar kartą pasigilinsiu į reliatyvumo teoriją :)
kad nesinorėtu laiko atsukinėti atgal: http://www.youtube.com/watch?v=p916yeFa2Xk
Laikrodis fotografijoje sakyčiau tokiems nesismulkinantiems – minučių nerasta. Laikas matuojamas ketvirčiais :)
O pagal Einšteino reliatyvumo teoriją kuo greičiau objektas juda, tuo lėčiau jam eina laikas. Judant šviesos greičiu, laikas sustotų visai.
Šiandien viena minutė lėmė – paskaita įvyko! Ačiū jums, studentai!
Truputi nukrypstu nuo temos, bet noriu pasidziaugti, kad musu atmintis netobula – tiek visko galima patirti, is naujo! Siandien vel is naujo suzinojau, koks jausmas, kai i veida spigina saule ir kapsi lietus, ir pucia dregnas vejas, jau pavasariskas, nebe zieminis!
Emilijai: taip, tai džiugus paradoksas – gerai, kad ne viską tiksliai prisimename! Būtų sunku gyventi su labai aiškiais sunkių momentų vaizdais.
šiandien išgirdau, kad net ir laikas pavaldus mūsų valdininkams – pensijinis amžius planuojamas prailginti iki 67 metų. Natūraliai nunyksta dar viena sąvoka – „senatvės pensininkas“. Kiekvienoj santvarkoj vis kažko „nėra“ – prieš ketvirtį amžiaus nebuvo sekso, neįgaliųjų, narkomanų… Žiūriu į šviesiąją pusę – na niekas manęs negalės vadinti „pencinyke“:))
Sonatai: ir aš apsidžiaugiau – gal nesulauksiu…
O jeigu laikrodžio rodykles pratęsus į priešingas puses?
Burgiui: apokaliptinės nuotaikos?
Atsakymui: o Jums dar nebūna, kai tiesiog girdi, kaip kapsi sekundės? Bus…
Pensijos atitolinimas dar labiau eilinį kartą privers visus pasitempti … tik va galvoju, už ko tempsim?Nepradėkim tempti savęs už ausų, nes negalim žinot, kuom patapsim – galim zuikučiu, galim asilu. Sėdžiu ir galvoju, nenoriu būt nei tuo, nei kitu, o be to žinau – beviltiškų situacijų nebūna. Vadinasi ieškosim sprendimų. Jei kas kokį gudrų „rasite“, tai prašau pasidalinkit mintim. O dėl apokaliptinių nuotaikų …. man tai labiau primena gerb. Erlicko raštus, o ne apokalipsę. Jei klystu, tai visų labai atsiprašau.