Keletas citatų apie matematikos VBE iš „Delfio“:
*
… tai kiek valandų sprendė šitokio paprastumo užduotis? 30 minučių, tai maksimumas, per kurias 100-ui balų viską galima išspręsti.
*
Ir toliau augina degr*dus su tokio lengvumo uzduotimis.
*
gaminame proto ubagus su popierėliais apie mokslo baigimą.
*
vaikinas tikisi gauti bent 80 proc. įvertinimą, nors mokykloje turėjo tik 5.
***
O dabar galvokime apie tą žmogų, kuris baigė prestižinę gimnaziją ir gavo 42 balus. Ką jis jaučia, skaitydamas tokius komentarus (kuriuose tiesos, žinoma, nėra nė gramo!)?
*
Netrukus bus žinomi visi VBE rezultatai. Abiturientai susirinks į išleistuves. Šypsenos, šypsenos, šypsenos! Oi, kokios nevienodos tos šypsenos!
„Spjauk ir užmiršk!“ – sako jam draugai, tėvai. Bet jų akyse parašyta kas kita…
*
Šypsena iki ausų. Tai D. Pavalkis, buvęs jūsų, abiturientai, ministras „Kauno dienos“ pirmajame puslapyje. Antraštė skelbia: „D.Pavalkis: moksleiviai yra silpni vidutiniokai“. O ką tu, ministre, padarei, kad taip nebūtų? Ką tu padarei, kad visuomenė, valstybė pagaliau pamatytų, kas iš tiesų yra tie moksleiviai, koks iš tiesų yra jų išprusimas, kokia iš tiesų yra jų dora, moralė? Pasiuntei komisiją į KTU gimnaziją…
*
Abitūros egzaminai – niekis, palyginus su tuo, kaip jaučiasi žmogus, kai palieka mylimas žmogus, kai korumpuoti sukčiai užima jo vietą, kai jis bent šiek tiek tampa neįgalus, kai jį ir jo šeimą persekioja nelaimės, o kiti tuo metu džiūgauja, lėbauja, dainuoja ir šoka…
Likimas man yra dosnus – ne kartą leido pajusti, kaip jaučiasi liūdnas žmogus gyvenimo šventėje. Kaip tik todėl aš dažnai galvoju apie tuos, kuriuos ši žiauri švietimo sistema apgavo, nuskriaudė, pažemino.
Atsakymai
Rasa, 2015-07-05 12:10:44
Feisbuke vienas žmogus įkėlė vieną istoriją:
Anthony de Mello
Yra gera istorija apie mažą berniuką, einantį upės krantu. Jis pamato krokodilą, pakliuvusį į tinklą. Krokodilas jam ir sako: „Ar nepasigailėtum manęs, ar nepaleistum? Gal aš tik atrodau bjaurus, bet juk ko žinai, tai ne mano kaltė. Mane tokį pagimdė. Bet kokia bebūtų mano išvaizda, turiu motinos širdį. Šįryt atėjau ieškoti maisto savo mažiesiems ir patekau į šituos spąstus!“ Bet berniukas netiki jo žodžiais: „Aha, jei padėsiu tau išsipainioti iš spąstų, tu pagriebsi ir užmuši mane.“ Krokodilas ir klausia: „Negi iš tiesų manai, kad taip padaryčiau savo geradariui ir išlaisvintojui?“ Tada berniukas įkalbėtas nuima tinklą, o krokodilas tuoj pat jį pagriebia. Suspaustas tarp krokodilo žandikaulių jis sako: „Tai štai ką aš gavau už savo gerą darbą.“ O krokodilas sako: „Na, sūneli, nepriimk to asmeniškai, tiesiog toks yra pasaulis; tokios gyvenimo taisyklės.“ Berniukas ginčijasi, kol krokodilas nebeištveria ir jam pasiūlo: „Jei nori, gali ko nors paklausti, ar aš teisus ar ne?“ Berniukas mato ant šakelės tupintį paukštį ir klausia: „Paukšti, ar tai, ką sako krokodilas, yra tiesa?“ Paukštis atsiliepia: „Krokodilas yra teisus. Pažiūrėk į mane. Vieną dieną grįžau namo nešinas maistu savo paukštyčiams. Įsivaizduok mano siaubą, kai pamačiau gyvatę, šliaužiančią medžiu tiesiai prie mano lizdo. Aš buvau visiškai bejėgis. Jis rijo mano mažuosius vieną po kito. Aš klykiau ir šaukiau, bet tai buvo beprasmiška. Krokodilas yra teisus, tokios gyvenimo taisyklės, toks yra pasaulis.“
„Matai,“ – šypsosi krokodilas. Bet berniukas prašo: „Leisk man dar kartą paklausti.“ Na, krokodilas sutinka: „Gerai jau, klausk.“ Prie upės kranto ganėsi senas asilas. „Asile,“ – pašaukė berniukas, – „krokodilas mane apgavo ir ketina sudraskyti. Jis teisus ar ne?“ Asilas atsako: „Krokodilas visiškai teisus. Pažiūrėk į mane. Visą savo gyvenimą dirbau ir vergavau savo šeimininkui, o jis vargiai davė man ką nors paėsti. Dabar esu senas ir bevertis, tai jis mane paleido, ir štai klajoju po džiungles, laukdamas, kol koks laukinis žvėris mane užpuls ir padarys galą mano gyvenimui. Krokodilas yra teisus, toks yra gyvenimas, toks yra pasaulis.“ „Matai, – sako krokodilas. – „Viskas baigta!“ Berniukas prašo: „Duok man dar vieną galimybę, vieną paskutinę galimybę. Leisk man paklausti dar vienos būtybės. Atsimeni, koks geras tau buvau?“ Krokodilas sutinka: „Gerai, bet tai paskutinė tavo galimybė.“ Berniukas mato pro šalį bėgant triušį ir klausia jo: „Triuši, ar krokodilas teisus?“ Triušis atsitupia ant užpakalinių kojų ir sako krokodilui: „Tu iš tiesų taip pasakei berniukui?“ Krokodilas linkteli: „Taip.“ „Palauk truputį,“ – gudrauja triušis, – „reikia visa tai ramiai aptarti. Bet kaip mes galime ramiai aiškintis, kai tu laikai berniuką nasruose? Paleisk jį, jis taip pat turi dalyvauti aptarime.“ Krokodilas ne kvailas, jis sako: „Tu labai gudrus, tikrai gudrus. Kai tik aš jį paleisiu, jis pabėgs.“ Bet triušis laikosi savo: „Maniau, kad turi daugiau proto. Jeigu jis bandytų pabėgti, vienas tavo uodegos smūgis jį kaipmat užmuštų.“ „Visai teisingai,“ – sako krokodilas ir paleidžia berniuką. Kai tik jis paleidžia berniuką, triušis šaukia: „Bėk!“ Ir berniukas pabėga. Tuomet triušis berniukui pataria: „Argi jums nepatinka krokodilo mėsa? Ar tavo žmonėms kaime nepatiktų geros vaišės? Tu dar ne visai paleidai krokodilą, nemaža jo kūno dalis vis dar įsipainiojusi tinkle. Kodėl tau nenubėgus į kaimą ir nepakvietus visų į puotą?“ Būtent taip berniukas ir padaro. Jis bėga į kaimą ir sukviečia visus kaimiečius. Jie atlekia su kirviais, lazdomis ir ietimis ir užmuša krokodilą.
Atbėga ir berniuko šuo, ir kai jis pamato triušį, puola vytis, sugauna ir pasmaugia ilgaausį. Berniukas pasirodo per vėlai ir matydamas triušį mirštant sako: „Krokodilas buvo teisus, štai toks yra pasaulis, tokios yra gyvenimo taisyklės.“
***
Daug apie ką galima pagalvoti paskaičius- apie vaiko ar žmonių tiesą, krokodilo, triušio ar šuns…
Gyvenimas visoks. Geras jis ar blogas daugiausiai priklauso tik nuo to, kuriuo kampu į jį žiūrime. Ir tai nėra nei blogai nei gerai.
***
Štai neseniai kalbėjausi su vienu vyriškiu, kuris vis norėjo mane įtikinti, kad tai aš neteisingai matau pasaulį, o jis teisingai ir realiai 🙂 Jo nuomone, aš turėjau perimti jo tiesą, manau 🙂 Aš jo paklausiau: štai aš su visa savo nelengva realybe esu laiminga, rami ir patenkinta. Jūs esat nelaimingas, piktas ir blogai jaučiatės. Tai kurio požiūris į gyvenimą teisingesnis? Kodėl jūs manot, kad tai aš turėčiau iš jūsų mokytis, o ne jūs iš manęs?
Tai buvau kvaiša išvadinta… 😀 Maždaug su ta mintim, kad Dievas padarė žmogų laimingu, tai atėmė protą… 😀
aleksandras, 2015-07-05 12:48:48
Rasai:
– “kas yra “laimė” ir “koks iš tiesų yra pasaulis” skirtingi klausimai; šių klausimų prigimtis- “lingvistinis naivumas”; todėl Jūsų “pasaka/istorija” yra ne apie tai, apie ką B.B. mintis
Rasa, 2015-07-05 13:32:41
aleksandrui 🙂 Nu gal man dar ne visai galutinai Dievas atėmė protą, kad aš nesuprasčiau apie ką B.B. mintis. Tikiuosi… 🙂
Tiesiog toks jau mano mąstymas. Skaitant viena, mintys nuklydo apie kitka 🙂 Aš juk nesakiau, kad tai “atsakymas” į Burgio mintis. Tai tik mano mintys sėdint darbe tokią puikią vasaros dieną 🙂
O dėl švietimo sistemos… Visi keikia ją keikia ir keikia. Na, man irgi ji nepatinka. Tačiau kai pagalvoji, juk kas išties nori mokytis, randa būdų kaip kažko išmokti. Ir tai puiku. O kurie nenori… Tai kaip tą sistemą betampytume, neprikišim to mokslo per gerklę kaip, sako, kišdavo maistą penimoms žąsims. Vėlgi piktoka, kad “bemoksliai” baigia vidurines, o paskui dar ir universitetus? Na bet juk paskui gyvenimas atsirenka- kurie mokėsi dėl popieriuko ar gero pažymio, o kurie išties norėdami išmokti kažko. Norint keisti švietimo sistemą reikėtų kažkaip keisti viską- kad darbdaviai nereikalautų aukštojo mokslo diplomo priimdami į bet kokį nusususį darbą, kad tėvai suprastų, kad vaikai turi teisę rinktis- nori jie mokytis ar ne, kad vaikai suprastų ką jiems duos ar ko neduos išsilavinimas.
Manau turėtų būti daug daugiau alternatyvių mokyklų, kur vaikams būtų gera mokytis. O kai gera, kokia kreiva bebūtų švietimo sistema, jie turėtų motyvaciją išmokti tiek, kiek sugeba, t.y. labai daug ir gerai 🙂 Ne dėl pažymių- dėl savęs.
Andrius, 2015-07-08 07:51:48
Visiškai sutinku, kad “Abitūros egzaminai – niekis”. Pilnai pakanka šių trijų žodžių.