Marti paskaipino…

Birželio 23, Ketvirtadienis

Mūsų marti, kaip ir tinka marčiai, turi 99 trūkumus.

Bet ji turi ir bent tris privalumus:

1. Yra išprususi, išsilavinusi, aukštos kvalifikacijos darbuotoja.

2. Moka auginti mūsų anūkėles.

3. Ją myli mūsų sūnus.

Nepatikėsite, vien šie trys privalumai iškart nusveria visus 99 trūkumus!

*

Esu patyręs marčios ir žento turėtojas, todėl nepraleisiu progos pasidalyti su jumis patirtimi, nors tai darau jau ne pirmą kartą. Pretekstas – vakar marti paskaipino (jei sakome „paskambino“, tai kodėl negalime sakyti „paskaipino“?). Kalbėjome su ja ir su anūkėle, o aš „foniniu režimu“ visą laiką galvojau – kokią puikią marčią turime! Juk ji tik tarp kitko pasakė: „Elijus (mūsų sūnus – B.B.) šiandien Amsterdame…“, o aš iškart užbaigiau formulę: „… bet aš neliūdžiu, nei jo, nei jūsų dėl to nekaltinu, štai nutariau jums paskaipinti…“. O juk galėjo įsižeisti, kai mes praėjusį savaitgalį, Vilniuje švęsdami sūnaus gimtadienį, vėl lyg tarp kitko išgirdome Dovilę sakant: „… aš tai šiandien iš Niujorko grįžau…“. Man buvo gėda, kad mes net tokių dalykų neįsidėmime. Juk ne kasdien marti į Niujorką skrenda. Bet mes jau nebespėjame – abu jie gyvena kaip meteorai…

*

Ir štai šiame fone pasiteisina kelios svarbios gyvenimo su martimi taisyklės:

1. Aš su Dovilės anyta (savo žmona) dažnai pasikalbu apie marčią, jos šeimą. Bet Dovilė neklausinėja, apie ką mes kalbame. O mes nepasakojame. Taip ir turi būti! Nepaskubėk kritikuoti, paskubėk pagirti! Tai ir darau…

2. Nesidomėk procesu, domėkis rezultatu. Ar mes abejojame, kad jie pasibara? Ne. Ar mes matome, kaip gražiai jie gyvena? Taip! To ir gana. Nei jie mūsų, nei mes jų gyvenimo negyvensime.

3. Jei nori ką nors subtilesnio pasakyti marčiai – sakyk tai sūnui tada, kai marti negirdi. Išmokyk sūnų tinkamai „retransliuoti“ marčiai tavo pamokymus, pageidavimus. Suprask – jei sūnus suklys, visada galės atsiprašyti miegamajame. O anyta, uošvis, šešuras tos galimybės neturi.

4. Jei jiems (sūnui, marčiai, dukrai, žentui) gerai – tau turi būti gerai. Nesiginčyk, nes neteksi anūkėlių! Ir gyvensi vienas kaip …

***

Bet ir jūs, vaikai mūsų, prisiminkite vieną vienintelę taisyklę: jums priklauso iniciatyvos teisė domėtis, kaip mes gyvename, ką apie jus galvojame, kalbame. Jei jūs nesmalsausite – mes neprabilsime. Ir gali būti, kad kažkas gana svarbaus amžinai liks „už kadro“.

patiko(0)



RSS

Atsakymai (14)

Burgis, Birželio 23 09:16  #

Reitinguokite, man įdomu…
Komentuokite savo patirtį su martimis, žentais – noriu pasimokyti!

patiko(0)



alba, Birželio 23 10:24  #

Gražiai skamba —„su martimis“! Turiu keturis sūnus, marčios kol kas nė vienos, brt tikiuosi, bus. Man patiko Jūsų samprotavimai. Ypač trečias punktas. Manau, esate idealus uošvis/šešuras.

patiko(0)



Burgis, Birželio 23 12:41  #

alba: sveikinu, skaitote atidžiai! Man nepatinka žodis „marčios“. Gaila užsieniečių, jie vien iš kirčio turi atpažinti skirtingus žodžius. Be to, „martys“ skamba iškilmingiau nhei „marčios“. :-)))

patiko(0)



Rasa, Birželio 23 14:27  #

Viskas gal ir neblogai, tik va tas „jei sūnus suklys, visada galės atsiprašyti miegamajame“…
Nežinau, kodėl dauguma vyrų tai taip keistai supranta, kad ten reikėtų taikytis, bet žinau, kad daugumai moterų tai kelia pasibjaurėjmą- tas taikymasis miegamajame.

patiko(0)



Nepris, Birželio 23 15:13  #

Etiketo pamokose mane mokino, kad nutraukti ir užbaigti kitų pradėtą sakinį reikia tada, kai turi reikalą parodyti esąs protingesnis, vyresnis, išmintingesnis… ar tiesiog šiaip rimtas vyras („normalus bahūras“, jei gatvės slengu).

Toliau, aukštuomenės etiketas įpareigoja nieko neklausti ir negirdėti apie artimų žmonių savijautą, emocinę būklę, lūkesčius, nes kartą išgirdus tai ne tik kad tampa bereikalinga našta mąstymo padargams, bet ir griauna idealios šeimos ir tobulo gyvenimo iliuziją.

Ir trečia — reikia stengtis nekelti rimtų klausimų ten, kur dalyvauja visa šeima, prie visų, nes tai gali kaip reikiant pagadinti šventinę nuotaiką, ir šiaip užtemdyti bendravimo malonumą. Geriau susitikę paklauskim „kaip sekasi?“, atsakykim, „ačiū puikiai, kaip jums?“, tada meiliai žiūrėkim į aplink bėginėjančius vaikučius ir daug bei įtikinamai šypsokimės.

patiko(0)



Burgis, Birželio 23 15:43  #

Nepriui: čia aš gavau etiketo pamokų? Ačiū. Bet esu toks bukas, kad ne viską supratau… Bet Jūs neaiškinkite, aš paskaitysiu dar kartą ir dar kartą. Kol kas nesuprantu, kas čia – švelni pašaipa, o kas – rimti dalykai.

patiko(0)



Nepris, Birželio 23 17:35  #

Aš čia tik bandau pasekti mintį pirmyn ir atgal Jūsų užduota trajektorija. O būtent — iš kur kyla ir į ką veda patarimai vaidinti ir slėpti dalykus nuo savo artimiausių žmonių.

Mano asmenine nuomone — geriau jau šeimoje drama, nei nesibaigiantis spektaklis.

Aišku, linkiu, kad tų dramų būtų kuo mažiau, bet vaidybos ir visokių spengiančių nutylėjimų tai nereikia iš viso.

patiko(0)



Burgis, Birželio 23 19:15  #

Nepriui: tai juk aš ir sakau – kalbėkite su manimi! Bet atvirkščia teorema negalioja… Nes jau esu rašęs, kad man labai padeda kažkada jaunystėje perskaityta specialisto mintis: žento santykiai su uošve turi būti šalti ir draugiški. Labai padeda! Todėl aš labai laimingas gyvenu su uošvės dukra.

patiko(0)



Nepris, Birželio 23 20:43  #

Gal galėtumėt plačiau, kodėl geriausiai būtent „šalti ir draugiški“?

patiko(0)



Burgis, Birželio 23 22:05  #

Nepriui: aš iš pradžių (gal 10 metų… ) stebėjausi taip, kaip dabar stebitės Jūs – kodėl šalti?! Kodėl ne viską kalbėti? Juk savas žmogus! Paskui pradėjau mokytis: žmona man – ne giminaitė. Visai svetimas žmogus! Bet mus sujungė meilė – ryšys, stipresnis už kraujo ryšį. Bet ar aš įsimylėjau ir žmonos mamą? Ne. Ar mus su ja sieja kraujo, bendro darbo, bendrų idėjų ryšiai? Ne. Todėl veidmainystė kaip tik ir yra atvirumo, nuoširdumo demonstravimas, o ne ramūs, santūrūs, diplomatiniai (suprask – šalti) santykiai!
*
Bet aš esu draugiškas! Ir su žmonos mama, ir su marčia, ir su žentu. Visada pasirengęs jiems padėti kaip labai artimiems žmonėms. Pasirengęs jų dažnai nedirginti (kartais tai neišvengiama…) savo kritinėmis pastabomis, nes aš nesu ir nebūsiu jų gyvenime dėl jau nurodytų priežasčių.
*
Labai norėčiau, kad mano vaikai, mano anūkėliai išmoktų šią pamoką! Tada jie tikrai bus laimingi su laimingais žmonėmis.

patiko(0)



Buvusi mokytoja, Birželio 23 22:14  #

Visiškai pritariu p. Burgiui! Mano mama kažkada pabandė papriekaištauti marčiai ir ją pamokyti. Santykių šaltukas išliko iki šiol, marti nebenori pati į svečius eiti ir anūkėlių neveda. Mano brolis (mamos sūnus) bandė būti tarpininku tarp mamos ir žmonos, bet tas nepadėjo. Aišku, jam žmona yra širdyje ir galvoje, su ja sieja meilės ryšys ir vaikai, bet mama irgi brangi… Taigi.. kas kaltas? Kaltų nėra, o bendravimas sugadintas.

Dukra su mama gali ir pasiginčyti, ir aštresnį žodį pasakyti, apsisukusios – vėl draugės (taip bent yra man su mama), o marti ir anyta – reikalas subtilus. Būtina išlaikyti diplomatinius santykius, kaip sako p. Burgis :)

patiko(0)



Nepris, Birželio 23 22:19  #

Ne tai, kad stebėčiausi, tiesiog buvo įdomu „oficiali“ versija. Sunku nesutikti su Jūsų paaiškinimu. Tik gal su tuo „šalti“ yra bereikalingos neigiamos konotacijos, ir „diplomatiški“ būtų suprantamiau.

Tuo pačiu, prie temos, gal pasidalintumėt patirtim, kaip pačią žmoną „atvėsinti“ nuo pernelyg karštų santykių su ta mama ar sesėm/broliais ir per dažno lakiojimo į tėvoniją, nes nemažai vyrukų reiškia nepasitenkinimą, kai tie žmonos artimieji žino, ko jiems lyg ir visai nebūtina žinot, ir dalyvauja kur jiems nebūtina dalyvaut.

patiko(0)



Nepris, Birželio 23 22:50  #

Iki galėjimo bendrauti nuoširdžiai reikia priaugti.

Jei žmogus nemoka priimti kritikos ir nepajėgia būti sąžiningas pats su savim, tai tokiam nieko ir nepasakysi (net lovoj nepasakysi). Antra vertus, jei žmogus nemoka savo pastabų pasverti, ir prinešti laiku, vietoj ir dar iš teisingos pusės, tai tikrai geriau jau lai tyli.

O tos jaunos marčios labai greitos įsižeisti. Jei jaunas žmogus drįsta bent pagalvoti „nepaaiškins man seniai!“, tai byloja apie auklėjimo klaidas ir charakterio defektus.

Matys seneliai anūkėlius ar ne, stipriai priklauso nuo to, kokią poziciją užsiima vyras pačioj pradžioj — leidžia išvešėti tai žmonos puikybei, ar ne.

patiko(0)



Rasa, Birželio 23 23:32  #

Žmonės žmonės… Jie tokie gražūs ir spalvingi :D Nuo gerumo iki juodo humoro (vakar su vaikais kalbėjom apie juodą humorą),
Neprisius teisus, kai sako: „Jei žmogus nemoka priimti kritikos ir nepajėgia būti sąžiningas pats su savim…“
Bet kodėl tik marčios kalbose vyrauja? Nes moterys valdo? Kad ir anūkėlius? :D

Mano pirma (ne, antra, buvau jau kartą mačius minutėlę) pažintis su anyta buvo įvertinta už akių (bet kartais ir sienos turi ausis) vienareikšmiškai: „parsivežė k…rvą iš Kauno…“ :))))))) Ar tai mane įžeidė? Ne! Dėl daugelio priežasčių:
1) aš supratau, kaip baisiai jai atrodė mano tikrai miestietiška išvaizda ir elgesys tais laikais;
2) aš supratau, kad ji sūnui linkėjo kaimo mergaitės- kuklios ir nematomos, ūkiškos;
3) merginos nuėjimas kartu su sūnumi pamiegoti (buvo jo išleistuvės į armiją) jai buvo aukščiau jos supratimo ribų;
4) aš žinojau, kad nesu tokia ir žinojau, kad jis- mano pirmasis, vienintelis (dabar tai viliuosi, kad tuo nesibaigs, kad „vienintelis“ :P) + būsimas vyras;
5) aš žinojau, kad būsiu gera žmona ir gera marti… (tokia ir buvau, bent jau ji paskui sakydavo, kad aš- geriausia marti :)

Ir, žinot, kai tiek daug žinai, tai nėra ir ko įsižeisti… :) Nes supratau, kad žiūrint jos akimis, jai matosi taip, žiūrint manomis, aš žinau, kaip yra kitaip.

Tiesiog visur būtų reikalinga abipusė tolerancija, o jei nėra abipusės, visada žinau, kad aš esu stipresnė, taigi aš turiu atleisti, paguosti ir suprasti, o kai reikia ir išaiškinti kažką taip, kad suprastų be nuoskaudų. Kaip gali pykti ant anytos, juk ji tiesiog myli savo sūnų, o supratimas jos ribotas, kaip ir kiekvieno mūsų, ypač kai tai liečia mūsų vaikus :)

patiko(0)



XHTML

Leistinos XHTML žymos:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>