Metalinė moteris
-
Jos plaukai, nagai, apranga – griežti kaip baudžiamasis kodeksas.
-
Žvilgsniu ji rašo kaip lazeriu: „Nekalbink manęs, mes nepažįstami!“
-
Ji niekada nepasakoja anekdotų, pokštų ir klauso jų nenoriai, nes rizikuoja nusišypsoti, gal net ne vietoje…
-
Nuo sėkmių ir pagyrimų ji suminkštėja iki degto molio lygio, nuo nesėkmių ar liūdesio virsta granitu.
-
Jos eisena, jos kalba yra mokymo priemonė išdykėliams pirmokams.
-
Su ja pabendravęs stebiesi supratęs, kad ji niekada nesišlapina, nesituština…
-
Žiovulį ji slepia ne prisidengdama burną, o tvirtais veido raumenimis.
-
Kaina aukcione už pareigą su ja gulti į lovą viršytų namo kainą.
***
Medinis vyras
-
Jis lyg ir jaunas, bet Stelmužės ąžuolas iš pirmo žvilgsnio jaunesis.
-
Bendradarbiai apie jį žino mažiau negu apie Ugnies žemėje gyvenančius žmones.
-
Niekas niekada nematė jo rūkančio, išgėrusio, bėgančio, plaukiančio, aukštai iškėlusio rankas…
-
Jei jis tik vakare pastebėtų, kad visą dieną darbe buvo su neužtrauktu kelnių užtrauktuku, kitą dieną bendradarbiai sužinotų apie savižudybę…
-
Jis žino, kad kvatotis, dainuoti, švilpauti, šokinėti ant vienos kojos, lipti į medį be kopėčių yra aiškūs pamišimo požymiai.
-
Sutiktam turistui jis tiksliai kaip robotas paaiškina, kur eiti, kaip rasti, bet niekada nieko nėra paklausęs klausiančiojo.
-
Jis niekada niekur neina su savo paaugliais vaikais, nes tai atskleistų procesą, kaip jie atsirado…
-
Su juo visai įdomu pabūti, bet neįmanoma būti.
**
Kada jie tokiais tampa? Kodėl? Paminėsiu kelias priežastis.
-
Jų padėtis šeimoje, visuomenėje, socialinis rangas labai skiriasi nuo jų išsilavinimo, išprusimo, drąsos, linksmumo, jautrumo komplekso, todėl jie pradėjo maskuotis.
-
Ligos, nelaimės, regėjimo sutrikimas pakeitė jų fizinį pajėgumą būti tokiais, kokiais jie norėjo ir galėjo būti, todėl jie pasirinko vaidinti personažus.
-
Juos aplenkė aistra ir meilė arba meilė buvo be atsako, todėl jie pasirinko saugų modelį būti, bet ne gyventi.
-
Nuo vaikystės jiems trūko drąsos gyventi atvirai, laisvai, dabar tos drąsos liko dar mažiau, todėl jie gyvena taip, kad drąsos reikėtų kuo mažiau.
***
O mano moteris kvatoja, pyksta, verkia, plaukioja, šypsosi, kalbina!…
O aš, turėdamas tokią moterį, gyvenu apytiksliai: dainuoju nemokėdamas, vairuoju nemokėdamas, neteisingai perku, neteisingai parduodu, kalbu, kas ant liežuvio, nors ir be smegenų kontrolės ten pateko… O man dzin!
Atsakymai
Burgis, 2013-08-08 09:25:04
Būkime!…
petras, 2013-08-08 10:20:56
ir metalą ir medį galima ir lenkt ir perlaužt
Mindaugas, 2013-08-08 10:21:52
Super įžvalgos.
Graudu pasidaro, kai pagalvoji kiek žmonių tūno savo burbuluose ir nenorom tampa egzistuojančiomis būtybėmis.
petras, 2013-08-08 10:22:24
ir apdirbt, reik tik įrankių ir įgūdžių 🙂
Ema, 2013-08-09 10:15:29
todėl ir tebėra vienintelis neatsakytas pasaulyje klausimas: kodėl?
Rūta, 2013-08-09 19:14:23
Pažinojau vieną medinį. Jis užaugęs šeimoje, kurioje visi buvo mediniai. Plaukti jam neleido mamos baimė, nes vaikai skęsta. Garsiai juoktis ir verkti, sakė tėvas, kad negražu. Ir seneliai mokė nesidžiaugti radus, nes teks verkt pametus. Be to, negražu džiaugtis, kai tau sekasi, nes aplinkiniams juk nebūtinai. Man labiausiai gaila, kai matai tėvus, auklėjančius savo vaikus geležinėm ir mediniais.
Užduosiu klausimą 🙂 O kaip manot, ar meilė gali pakeisti medinį ar geležinę suaugusius? 🙂 Mano stebėjimai kol kas rodė, kad ne… Tas medinis sako, kad nori geležinės. Ne kokios garsiai besijuokiančios, svajojančios pamišėlės. Ta geležinė irgi nori medžio. Na bet… o gal? Ir kaip?
Burgis, 2013-08-09 19:30:51
Rūtai: Jie nesikeičia. Geriausiai tai yra aprašęs A. Čechovas.
Rasa, 2013-08-13 00:38:48
Burgiui: Ar turit galvoje Čechovo “Juokelį”?
Burgis, 2013-08-13 13:25:08
Rasai: ne, turiu galvoje „Joničių“, „Žmogų futliare“ ir pan…