Atėjo Belmanas (švediškų anekdotų personažas) į restoraną, užsisakė sriubos.
Atnešė sriubą. Belmanas pažiūrėjo, pažiūrėjo ir sako:
– Aš negaliu valgyti šitos sriubos.
Padavėjas nunešė lėkštę ir atnešė kitos sriubos.
Belmanas vėl pažiūrėjo, pažiūrėjo ir sako:
– Aš negaliu valgyti šitos sriubos.
Padavėjas nesiginčydamas vėl pakeitė sriubą.
Belmanas vėl savo:
– Aš negaliu valgyti šitos sriubos.
Padavėjas supyko ir klausia:
– Kodėl tu negali valgyti ir tos, ir kitos sriubos!?
– Aš neturiu šaukšto, – sako Belmanas.
***
Šį anekdotą labai rimtai, labai gražiai papasakojo šešerių metukų Lukas. O dabar ir Luką, ir Emelie išsivežė tėvai… Mudu verkėme… Per septynias savaites taip pripratome, kaip iki šiol nebuvome pripratę…
*
Tai dabar sėdžiu liūdnas ir prisimenu jaunystę…Tada buvau nedrąsus ir nemokėjau pritaikyti taisyklės: vyrukas ir mergaitė negali ilgai draugauti be aiškesnių perspektyvų. Gamta nenumatė. Išsiskyrus buvusios draugystės džiaugsmas gali būti užtemdytas prisirišimo praradimo kartėliu.
*
Vaikai, anūkėliai – kas kita. Nepasirinksi. Kartu visą laiką gyventi negalima! Tikrai jums sakau – negalima! Taigi susitinki, būni kartu, džiaugiesi, o paskui verki išsiskirdamas. Jausmų sūpuoklės. Toks gyvenimas – visko jame turi būti, išskyrus nuobodulį, abejingumą…
Atsakymai
Burgis, 2014-08-09 12:51:37
Nepaguodžiamasis… 🙂
Giedrius, 2014-08-09 13:20:40
Teisinga.
Ema, 2014-08-09 15:04:54
išsipildo
anksčiau ar vėliau
visos vaikystės svajonės
viena tik lieka
visam laikui
apie vaikystę
svajonė
(Marius Jonutis)