Negyvenk skolon, negyvenk!

Balandžio 23, Pirmadienis

Direktoriau, tavo alga leidzia tau pupseti beleka. Noreciau, kad gautum 800 ant popieriaus. Sunku tau bus senatvej, prognozuoju silpnaprotyste.
(Iš lrytas.lt komentarų)
*
Kas turėtų atsitikti, kas turėjo atsitikti, kad gaučiau „800 ant popieriaus“? Juk tai labiau neįmanoma nei meteoritui pataikyti tiesiai man į galvą! Kada aš gyvenau be rezervo? Kada aš gyvenau skolon? Niekada! Jau pasirūpinau užsidirbti pensiją. Jau pasirūpinau atsarginiu variantu, jei pensijų sistema žlugtų, – įsitaisiau dvi pasiturinčiai gyvenančias vaikų šeimas. Pasirūpinau, kad nebūčiau jų nekenčiamas. Pramokau matematikos tiek, kad galėčiau pamokyti bent moksleivius. Jei jau kitaip neišsiversčiau, mokyčiau du vaikus dukart per savaitę, imčiau po 5 Lt/val. iš kiekvieno (taip nukonkuruodamas konkurentus…), dirbčiau su jais po dvi valandas ir per mėnesį užsidirbčiau 160 litų! Priedą prie to, ką sutaupiau – pats ir valstybė man sutaupė.
*
O tas vargšiukas gauna grašius ir niršta… Bet ar jis prisimena, kaip gyveno skolon? Tada, kai aš sėdėjau prie knygų, jis spardė kamuolį ir gėrė alų. Tada, kai aš keldavausi naktį vaikutį vystyti, jis guldavo vis su kita… Tada, kai aš mokiausi dirbti ir užsidirbti, jis mokėsi gauti nedirbdamas.
*
– Netiesa! – pasigirsta klyksmas. – Mūsų namelis sudegė, du šeimos nariai autoavarijoje žuvo, trys susirgo nepagydoma liga, juos slaugyti reikia, o dirbti nebėra kam.
Žmonės gerieji, jei būtų tik tokios ar panašios išimtys, kurias rodo „Bėdų turgus“, tai nejaugi mes, niekada negyvenę skolon, nesusimestume ir neišpirktume tų bėdų? Juk jų būtų nedaug, labai nedaug! Žinoma, išpirktume!
*
Apie senatvę. Tas komentatorius gal nežino, kad mano žmona jau gyvena su senu? Taip poetas Burgis rašė. Tai kada gi man dar laukti senatvės? Seniai seniai mane mokė, mane gąsdino visokie seniai, visokie latrai ir veltėdžiai:
– Palauk, ateis senatvė, tada pamatysi!…
Atėjo senatvė. Pamačiau: kas jai tinkamai pasiruošia, tam ji visai nebaisi. Bet gal man tik taip atrodo, nes jau prasidėjo silpnaprotystė?…

patiko(0)



RSS

Atsakymai (22)

Burgis, Balandžio 23 13:43  #

Įverčiai?…

patiko(0)



Martynas, Balandžio 23 14:15  #

Geriausias metų įrašas, ačiū, nenustokite to mokyti ir vaikus.

patiko(0)



Burgis, Balandžio 23 14:39  #

Ačiū, Martynai, bet metai dar nesibaigė, gal dar geriau parašysiu… :-)

patiko(0)



Gintare, Balandžio 23 14:42  #

Žinot, Jūsų pasisakymas turbūt pirmasis po daugelio pasisakymų, kuriame randu žodžius „pasirūpinau“, „užsidirbti“, „galėčiau“. Kai kalba pakrypsta apie darbą ir atlyginimą, tūlas lietuvis dažniausiai šaukia „mokėkit man tokį atlyginimą“ arba „duokit man tokią algą“. Kažkaip baigiam pamiršti, kad pinigai uždirbami ir jų niekas nemoka vien už tai, kad kažkas ryte atsikėlė ir dar teikėsi į darbą ateiti. Labai patogu atsakomybę permesti kitam – darbdaviui, valdžiai, valstybei. Va taip ir gimsta tokie komentarai „norėčiau, kad gautum“…. Kai norėsim ne gauti, o užsidirbti tiek, kiek esam verti (vėlgi – ne todėl verti, kad patys sau tokie atrodom), galgi ir Lietuvoje atsiras daugiau optimizmo ir pozityvo:)

patiko(0)



Nerijus, Balandžio 23 16:34  #

Betgi Burgi, pats sakei, kad lavinames ne del grazesnio namo, geresnes masinos ar didesnio atlyginimo :)

patiko(0)



Burgis, Balandžio 23 16:48  #

Nerijui: tai čia ir yra visa paslaptis! Dirbi ne dėl „aukso, gardaus valgio šaukšto“, anot poeto, o visos gėrybės savaime (savaime!) „ateina“, kai gyveni teisingai ir iš visų jėgų. Patikrinau!

patiko(0)



Nerijus, Balandžio 23 17:20  #

Aš šiek tiek jaunesnis, tad būtų kvaila ginčytis su žmogumi, kuris tai jau patikrino.

Bet iš mano patirties, tai tik žili plaukai savaime atėjo :)

patiko(0)



Vladas, Balandžio 23 17:21  #

Nerijui:
Nors žadėjau mokytis tylėti, bet negaliu neįkelti citatos apie tai kaip kažką pasiekiame to nesiekdami:

„Buda prašviesėjimą rado tik liovęsis jo ieškoti – kai leido jam ateiti pas jį. Kita vertus, niekas neabejoja, kad prašviesėjimas Budą aplankė kaip tik dėl to, kad jis bent šešiolika savo gyvenimo metų paskyrė jam siekti, šešiolika metų – ruošimuisi. Jis siekė ir nesiekė jo.“ (p. 528) M. Scot Peck, Nepramintuoju taku, Vaga, Vilnius 2009.
Kalbant apie labiau žemiškus dalykus norėčiau papasakoti man prieš kokius 20 metų nutikusią istoriją. Nors ji kiek ilgoka, bet tuomet mane nustebino ir paliko gan gilų įspūdį:
Tuo metu dirbau G/s „Azotas“ profilaktoriumo techninės dalies meistru. Vadovavau keturiems kūrikams, trims santechnikams, trims elektrikams ir ūkvedžiui. Elektrikais ir santechnikais dirbo pensininkai, anksčiau dirbę gamybiniuose cechuose darbininkais ar inžinieriais. Elektrikas Stanislovas anksčiau dirbęs Automatikos ceche meistru, savo darbą išmanė, turėjo aukštąjį elektrotechninį išsilavinimą, bet buvo labai užsispyręs žemaitis. Kartą kitas elektrikas atkreipė mano dėmesį, jog Stanislovas neteisingai,(„galva žemyn“) montuoja tokį varlės tipo magnetinį paleidėją. „Judančiai daliai kabant žemyn, atjungimo momentu ji sutabaluos ir paleidėjas sudegs dėl elektros lanko“. Įvertinęs jog pastaba teisinga, paprašiau Stanislovą permontuoti el. paleidėją kitaip. Tačiau šis nesutiko motyvuodamas, jog visose elektros schemose įtampa turi būti pajungiama iš viršaus ir tokiu atveju kitaip prijungti neįmanoma. Trečias elektrikas irgi laikėsi nuomonės, jog taip sumontuotas paleidėjas sudegs. Pasitelkęs visą savo autoritetą ir vadybinius sugebėjimus pasiekiau tik tiek, jog Stanislovas sutiko, kad kas nors kitas gali permontuoti tą nelemtą paleidėją kitaip, bet jis pats to niekada nedarys, nes jis jį sumontavo teisingai. Pasiūlius tą darbą padaryti kitiems dviem elektrikams sulaukiau vienodo atsakymo: „Stanislovas montavo, padarė klaidą, tegu pats ir ištaiso“. Man situacija tapo labai sudėtinga, nes griebtis represinių priemonių prieš darbuotoją 25 metais už mane vyresnį, turintį panašų išsilavinimą ir daug didesnę, nei mano, patirtį, visai nekilo ranka. Galiausiai nenorėjau gadinti su darbuotojais susiklosčiusių, demokratiškų, draugiškų santykių, nes daugelį darbų jie padarydavo neraginami ir savo iniciatyva. Įsikišti tekdavo tik sprendžiant sudėtingesnes technines problemas, na ir panašias atvejais kaip šis. Ramiai pagalvojęs nusprendžiau, jog netgi neteisingai sumontavus minėtą paleidėją, sudegs tik jis, o variklis greičiausiai nenukentės. Tokie paleidėjai tais laikais gamykloje nebuvo deficitas, gal net ir profilaktoriume kur nors mėtėsi ant lentynos. „Montuok tą paleidėją kaip tau atrodo geriau – pasakiau Stanislovui – Jei sudegs permontuosim kitaip“. Ir buvau apstulbęs, kai kitą dieną priėjęs Stanislovas pasakė: „Ai, žinai sumontavau tą paleidėją kaip jūs visi norit, ko čia ginčytis“
Aš, aišku, nesigretinu Budai į kompaniją:), bet ir šiuo atveju tikslą pavyko pasiekti tada kai nusprendžiau jo nesiekti. Žinoma šią situaciją galima pavadinti paprasčiausia nesąmoninga manipuliacija, bet visiem greičiausiai žinoma (o gal net ir išbandyta) situacija, kai žmogus atkakliai ir nuosekliai stengdamasis užmigti, gauna visai priešingą rezultatą. Ir sėkmingai užmiega tada, kai apie tai visai negalvoja.“

patiko(0)



Saulius, Balandžio 23 18:27  #

Gerai.
…išskyrus tą momentą kur lyginimai-pasilyginimai esti.

patiko(0)



Ilo, Balandžio 23 23:04  #

Pavyduolių šaly, p. Burgi, gyvenam. Iš pavydo ir tokio tipo komentarai kyla, deja. Apskritai, komentarų po straipsniais, kuriuo kažkas pristato kokią visuomeninę iniciatyvą, kur pristatomi bioenergetikos projektai, jau nekalbant apie kitokius verslo projektus, tiesiog geriau neskaityti. Vien tik purvas.
O Jūsų įrašas išties puikus (net ir pasigyrimai :)).

patiko(0)



Mikis, Balandžio 24 01:43  #

Burgis planuoja ir uzgarantuoja, Dievas juokiasi…

patiko(0)



Smile, Balandžio 24 07:30  #

Puikus tekstas, Direktoriau. O, sakykit, ar neskaičiavot, kiek Jūsų auklėtinių tampa mokytojais?

patiko(0)



Andrius, Balandžio 24 09:51  #

Sveiki,

manau, tikrai išmintingas komentaras, ir geras patarimas.

patiko(0)



Arvydas, Balandžio 24 10:31  #

Tokie gerb. šeimininko įrašai man labai patinka dėl kelių priežasčių:

– tai yra ne kokie nors abstraktūs pavyzdžiai, bet konkrečios situacijos iš konkretaus gyvenimo;
– skaitydamas apie patirtį, kuria dalijasi šeimininkas, aš galiu pasitikrinti ar mąstau ir gyvenu teisingai, ar tinkamai suvokiu kai kurių dalykų bei įvykių esmę;
– šie įrašai motyvuoja pakeisti save, savo požiūrį. Žinoma, ne viską reikia priimti be išlygų, tačiau reikia stengtis suprasti istorijos moralą ir pagalvoti, kaip jį būtų galima (ar verta) pritaikyti savo gyvenimui;
– kai kurios temos bei jų pasakojimo maniera būna provokuojančios. Skaitytojai pradeda reikšti emocijas ir tai yra gerai, nes bet koks emocinis sukrėtimas pabudina iš letargo, į kurį įtraukia rutina, vienašališkai formuojama nuomonė ir pan.

patiko(0)



Burgis, Balandžio 24 11:33  #

Ačiū visiems, taip gerai įvertinusiems šį įrašą!
Smile: deja, mokytojų, kiek žinau, vos vienas kitas… Bet dėstytojų – nemažai!
Reikia, kad mokytojams gyvenime būtų aukštesnės „lubos“. Reikia, kad mokytojas save galėtų ir norėtų realizuoti ne tik pamokoje, klasėje. Reikia, kad jis galėtų ir norėtų mokyti visus – iki tų mokinių ir iki savo senatvės. Reikia, kad būtų mažai mokytojų, o daug Mokytojų, todėl jie būtų gerbiami, jiems būtų dosniai atlyginama.

patiko(0)



Iš arčiau, Balandžio 24 11:53  #

Aš skaitau, nes įdomu paskaityk, o tuo labiau kad viskas vieša, tačiau niekada sau netaikau šitų tekstų. Kodėl? Todėl, kad žmonės skirtingi, B. Burgis yra B. Burgis, Iš arčiau yra Iš arčiau. Negali būti visi vienodi ir mąstyti visi vienodai. Čia ne aksioma ar teorema, kuri turi būti primama už faktą, čia gyvenimas.

patiko(0)



Lina, Balandžio 24 14:48  #

Mielas direktoriau, Jūs mane visuomet įkvėpdavote (nuo pat pirmojo MLT). Tai, kad man gerai sekasi ir esu laiminga, iš dalies esu dėkinga Jums. Svajoju ir visom jėgom siekiu tokį požiūrį į gyvenimą perteikti ir savo sūnui.

patiko(0)



austras, Balandžio 27 18:41  #

Sveiki,
pone Burgi. Paskaičiau Jūsų komentarą ir pagalvojau, kad nesutinku. Tiesiog nemanau, kad sėdėjimas prie knygų dabarties laikais duoda nors truputį daugiau nei „kamuolio spardymas“. Vis priklauso ne nuo „sėdėjimo“, o nuo to prie kokių knygų sėdi. Aš irgi „sėdėjau“ prie knygų. Tik ne tiksliųjų mokslų. Rezultatas – arba dirbutai kas asmeniškai visiškai nepriimtina ir uždirbu idutiniškai, arba minimumas už nors kažkiek priimtiną darbą. Ir čia dar gerai, galima sakyti, pasisekė. Nes mano kolegos negauna net minimumo. Nemanau, kad Jūs teisus, jeigu galvojate, kas gyvenimas skurde arba žemiau skurdo ribos yra tai, ko kažkas nusipelnė dėlto, kad savu laiku „nesėdėjo prie knygų“. Pilna „sėdėjusių“, ir „tebesėdinčių“ už minimumą.

patiko(0)



Burgis, Balandžio 27 20:14  #

Sėdėjimas sėdėjimui nelygu, knygos knygom nelygu. Panašu, kad Jūs sėdėjote prie knygų, kurias mėgote („noriu būti humanitaras…“), o aš sėdėjau prie tų, kurios naudingos.

patiko(0)



austras, Balandžio 28 11:38  #

Norite pasakyti, kad Jūs nuolat „sėdėjote“ prie knygų, kurių pats nemėgote, tačiau sėdėjote todėl, kad jos buvo naudingos? Kitas dalykas yra galvojimas, kad humanitarinės krypties knygos nėra naudingos, o būtent toks mąstymo būdas jaučiasi Jūsų komentare. Kodėl „noriu būti matematikas“ yra a priori vertingesnis už „noriu būti humanitaras“? Kodėl geras, savo darbą mėgstantis matematikas turėtų uždirbti daugiau ir gyventi geriau už gerą savo darbą mėgstantį istoriką? Mano nuomone, Lietuvoje problema yra ne „gyvenimas skolon“, o visiškas demoralizuojantis nesugebėjimas suprasti kas, viešojo administravimo terminais kalbant, yra viešosios gėrybės (sveikatos, bei visuomenės apsauga, švietimas, kultūra ir t.t.) ir kad joms turi būti užtikrintas adekvatus finansavimas. Sakyčiau, kad tik mokytojai Lietuvoje nuolatinio triukšmo ir streikų pagalba sugebėjo išsireikalauti tai, kas jiems priklauso. O suprasti valdžiai kas priklauso dirbantiesiems visame civilizuotame pasaulyje padeda stiprios profsąjungos bei streikai. Antras dalykas, politinėje plotmėje Lietuvoje, kaip ir didžiojoje dalyje Vidurio ir Rytų Europos nėra normaliai funkcionuojančios kairės. Pasirinkimas yra tik tarp dešinės ir dar didesnės dešinės (apie daugelio Lietuvoje veikiančių politinių jėgų tikrąsias nuostatas galime spręsti tik iš realių jų veiksmų, bet jokiu būdu ne iš politinių deklaracijų) .Kairiajai minčiai Lietuvoje bent jau žodžiais kažkodėl atstovauja tik ortodoksiniai Paleckio komunistai. O kur normali vakarietiška socialdemokratinė mintis? Todėl šioje šalyje užmiršti tokie normalios vakarietiškos valstybės socialinės politikos įrankiai kaip visuotinis nekilnojamojo turto mokestis arba progresinis pajamų mokestis. O kai šie socialinės politikos įrankiai atsiranda, tuomet ir viešųjų gėrybių finansavimas padidėja.

patiko(0)



Burgis, Balandžio 28 12:26  #

Austrui: oi, aš tiek neprirašysiu… :-)
Ne, aš skaičiau visokias knygas, bet visada žinojau, kas yra malonumui, pramogai, savišvietai, o kas – duonos kąsniui. Turi būti balansas.
Antra, Jūs norite, kad kas nors Jus „finansuotų“. Tai – socializmas, deja.
O aš dirbu rinkoje ir pats save finansuoju, net ir leisdamas humanitarines knygas. Reikia pasirinkti: gyventi kukliai, bet daryti tik tai, ką mėgsti, ar pamėgti daryti tai, kas leidžia gyventi pasiturinčiai. Pasirinkau antrąjį kelią. Dabar kapitalistinė visuomenė man neblogai moka už tai, kas yra mano pomėgis. Nes aš tai visuomenei esu reikalingas.

patiko(0)



Vladas, Balandžio 28 22:37  #

Austrui:

Nors Burgis jau atsakė į jūsų teiginį, o aš mokausi tylėti, bet…

Nesu grynas humanitaras. Tiesiog gan aktyviai domiuosi psichologiją, gal netgi kažkiek antropologija ir filosofija. Lankau mokymus, pats dėlioju savo mintis į rišlius tekstus. Jaunystėje aktyviai ir gan sėkmingai domėjausi alpinizmu (iki šiol esu dėkingas tėvams, kad jie finansiškai rėmė tokį mano pomėgį).
Tačiau kažkada tapęs vyru ir tėvu supratau, jog privalau pats užtikrinti pragyvenimą sau ir savo šeimai. Daug metų dirbau elektriku, santechniku, laikraščių išnešiotoju, verslininku.
Sukaupiau savo „finansinę pagalvę“ savo šeimos „amortizacinį fondą“. Nepanorau pasistatyti namą, nusipirkti džipą ir jachtą (nors tikrai galėčiau), todėl šiuo metu galiu sau leisti užsiimti humanitariniais mokslais. Žmona daug metų išdirbusi Jonavos Achemoje, kenksmingose sąlygose, kituose darbuose, šiuo metu tapo paveikslus ir dovanoja draugams bei pažįstamiems.

Aš neprašau, kad valdžia naudodama savo represinę sistemą (įstatymai, mokesčiai, mokesčių inspekcija, policija ir teismai) atimtų kažką iš šiuo metu atkakliai dirbančių ar statančių namą ir duotų man ir mano šeimai. Aš viskuo apsirūpinau pats ir netgi dabar sumoku per metus netoli šimto tūkstančių litų mokesčių. Taigi tikiuosi nesu valstybės išlaikytinis (medicina, policija, vaikų mokslai ir t.t.).

Manau labai rimta problema, jog nemažai rodos visai sveikų žmonių, net išaugę iš savo vaikystės, nori užsiimti savo hobiais (alpinizmas, poezija, istorija, aviamodelzmas, tapyba, filosofija ir t.t.) ir trypdami kojomis reikalauja, kad valdžia atimtų duonos kąsnį iš elektrikų ar santechnikų ir juos papenėtų. Nes patiems krapštyti užsikimšusią kanalizaciją atrodo labai jau žeminantis užsiėmimas.

patiko(0)



XHTML

Leistinos XHTML žymos:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>