– Pagliostyk mane…, – sako jauniausioji, trejų metukų, mūsų anūkėlė prieš miegą, ir aš lydausi… Aš pavargęs, aš noriu miego, bet aš glostau, glostau…
– Pagliostyk mane, – sako Emelie atsibudusi, ir visi mano dešimtmečiai nuo tų laikų, kai drįsau tik paglostyti, iki tų laikų, kai galiu tik paglostyti, susilydo į vieną akimirką…
– Paglostyk mane, – pasakyk jam, kai būsite labai susipykę, ir tu pamatysi stebuklą…
– Paglostyk mane, – pripažinimas to, kad esi artimiausias žmogus, patikimas žmogus…
– Pagliostyk mane, – tas žavingas laikinumas, bėgančio laiko atokvėpio akimirka…
– Pagliostyk mane, – ir mudu peršokame kelis dešimtmečius – nuo dukros iki dukraitės…
*
Kaip paprasta! Kiek daug reikia nugyventi, kad būtų taip paprasta…
Atsakymai
Burgis, 2013-07-24 13:26:58
Aš taip gyvenu…
Justina, 2013-07-24 15:57:30
Nuostabus Jūsų įrašas! Nenusakoma emocija! Sakot tik seneliams suprantama, bet tėvams kažkiek taip pat…:) Dėkui, kad dalinatės.
Aušrius, 2013-07-24 16:29:43
Taip. Visiems pažįstama emocija, kas tik turi vaikų ar šiaip mylimų žmonių. Jūs nuolat primenat, kas yra svarbiausia. Ačiū.
Regina A., 2013-07-25 01:28:31
Ačiū! Kaip pažįstama ir miela… Tikrai, tai svarbiausia.