Nenustebkite – cituoju “Naująjį testamentą”. Tai žmonių išmintis žmonėms (apaštalai buvo tik žmonės, to neneigia nė bažnyčia). O Dievą šventinį vakarą supraskite taip, kaip Visatos jums leista suprasti. Ir mylėkite savo artimą kaip save patį! Pajusite, kad ir jus myli – pažadu.
Atsakymai
Rokas, 2007-12-19 11:34:07
Ačiū.
Rasa, 2007-12-20 09:51:38
Jeigu jau iš biblijos ir apie meilę žmonėms, tai reikėtų būtinai prisiminti gabalėlį iš Pauliaus laiško korintiečiams, iš “Himno meilei”:
…Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės,
aš tebūčiau
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės,
aš būčiau niekas.
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės,-
nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kad buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia…
Gerų visiems artėjančių švenčių!
Andrius, 2007-12-21 22:03:05
Rasa kaip visada kalba “plačiai” 🙂
Visos tos ištraukos esmė telpa į vieną eilutę:
“…meilė pamiršta, kas buvo bloga…”.
Marius, 2007-12-22 09:40:28
O aš Jobą prisiminsiu
Jobo knyga
Jobo turtai ir pamaldumas
Job 1
1 Kadaise Uco šalyje gyveno žmogus, vardu Jobas. Tas žmogus buvo be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta. 2 Jam buvo gimę septyni sūnūs ir trys dukterys. 3 Jis turėjo septynis tūkstančius avių, tris tūkstančius kupranugarių, penkis šimtus jungų jaučių, penkis šimtus asilių ir labai didelę samdytą šeimyną. Tas žmogus buvo labiau pasiturintis negu bet kas kitas Rytuose.
4 Jo sūnūs buvo pratę kelti vaišes vieni pas kitus iš eilės ir kviestis savo tris seseris valgyti ir gerti kartu su jais. 5 Pasibaigus vienam vaišių dienų ratui, Jobas susikviesdavo juos pas save ir pašventindavo, atsikėlęs anksti rytą ir atnašaudamas deginamąją auką už kiekvieną skyrium. Mat Jobas sakydavo sau: „Galbūt mano vaikai nusidėjo ir piktžodžiavo Dievui savo širdyje.“ Taip Jobas elgdavosi visuomet.
6 Tą dieną, kai dangiškosios būtybės suėjo tarnauti VIEŠPATIES akivaizdoje, su jais kartu atėjo ir Šėtonas. 7 VIEŠPATS klausė Šėtoną: „Kur buvai?“ „Klajojau po žemę, atsakė VIEŠPAČIUI Šėtonas, ėjau joje sargybą[i1].“ 8 VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Kito tokio kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta.“ 9 „Argi veltui Jobas bijo Dievo, atsakė Šėtonas VIEŠPAČIUI. 10 Argi neapjuosei iš visų pusių tvora jo paties, jo namų ir visko, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijų padaugėjo žemėje. 11 Bet ištiesk ranką, paliesk visa, ką jis turi, ir, esu tikras, jis iškeiks tave į akis.“ 12 VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Štai visa, ką jis turi, tavo rankose. Tik prieš jį patį rankos nepakelk!“ Tada Šėtonas pasišalino iš VIEŠPATIES akivaizdos.
Pirmas Jobo išbandymas
13 Vieną dieną, kai jo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose, 14 atbėgo pas Jobą pasiuntinys. „Jaučiai arė, o asilės ganėsi šalia jų ganykloje, tarė jis. 15 šebiečiai užpuolė ir pagrobė juos. Tarnus iškapojo kalaviju. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti.“ 16 Dar nebaigus tam kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys. „Dievo ugnis, tarė jis, krito iš dangaus, sudegino ir avis, ir piemenis, paversdama juos pelenais. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti.“ 17 Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys. „Chaldėjai, tarė jis, trys būriai, užpuolė ir pagrobė kupranugarius. Tarnus išžudė kalaviju. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti.“ 18 Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys ir pranešė: „Tavo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose, tarė jis, 19 ir štai atūžė iš dykumos baisi vėtra ir sugniuždė visas keturias namų kertes. Namai griuvo ant jaunųjų žmonių. Jie visi žuvo. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti.“
20 Tada Jobas atsistojo, persiplėšė drabužius ir nusiskuto galvą. Puolęs kniūbsčias, 21 jis tarė:
„Nuogas išėjau iš motinos įsčių,
nuogas sugrįšiu ten[i2];
VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė!
Tebūna pašlovintas VIEŠPATIES vardas!“
22 Nepaisydamas visko, Jobas nei nusidėjo, nei priekaištavo Dievui.
Rasa, 2007-12-24 10:24:44
Andriui: 😛
Jei sutrumpinčiau tą citatą iki kelių žodžių, man esmė tilptų į šiuos: “jei… neturėčiau meilės, aš būčiau niekas”.
O kalbėti nekenkia ir daugiau. 🙂 Nebūkit, kaip tas suomis, kurio klausė, ar jis sako žmonai, kad ją myli.
– Taip, sakau,- sako.
– O kada sakei paskutinį kartą?
– Prieš dvidešimt metų, kai vedžiau! O ką, negi manai, kad ji pamiršo?
Taigi, linkiu, kad bent per šventes nepamirštumėt pasakyt daug daug kuo gražesnių žodžių. 🙂
Burgis, 2007-12-25 16:58:36
Suomis, tarnaujantis armijoje, gavo savaitę atostogų. Grįžusio į dalinį, draugai klausinėja:
– Ką pirmiausia darei, grįžęs namo?
– Aišku ką! Žmoną pamylėjau*!
– O po to?
– Dar kartą pamylėjau!
– O po to ?
– Dar kartą…
– Na, o vėliau, vėliau?
– Nusiėmiau slides, kuprinę ir sėdau valgyti.
*”pamylėjau” – neteiktinas žodis, reiškiantis vienas kitą mylinčių žmonių aukščiausios palaimos aktą.