Paminėkime aukas ir išdavikus

Sausio 11, Pirmadienis

Artėja Sausio 13-osios įvairiausi minėjimai. Tą rytą mano kabinete ant lango degs žvakė. Aš nusinešiu ir uždegsiu. Bet ar visi supras, ką aš galvoju?
Galėčiau ir neliesti šios skaudžios, subtilios ir net pavojingos temos, bet kas jaunimui pasakys, kad galima į tai žiūrėti ir kitaip, nei šiomis dienomis bus mokoma žiūrėti? Taigi atsargiai atsargiai, švelniai ir nekategoriškai aptarsiu tris dalykus: aukas, išdavikus ir priesaiką.
1. Jie žuvo už Lietuvą. Jie žuvo ne už radiją, televiziją, Seimą, ne už valdžią, ne paniekindami rusus – jie žuvo už Lietuvą. Bet kodėl nepasakius, kad jie žuvo kitaip, negu žūva ilgus metus sąmoningai ėję keliu į mirtį už Tėvynę? Kad buvo tomis dienos daug azarto, jaunatviško maksimalizmo ir labai mažai atsargumo? Kiek tų žuvusiųjų būtų sutikę ateiti ir būti ten, jei būtų žinoję, kad gyvi negrįš? Pastebėjote, kad apie žuvusiuosius negalima nieko kalbėti, rašyti neigiamai, net „pilkai“, nes tai jau lyg ne žmonės, o simboliai, idealai. O juk praėjo dar tiek nedaug metų…
Jokiu būdu nesumenkinu žuvusiųjų aukos prasmės! Bet prašau jūsų pastebėti, kaip valdžia moko kurti didvyrius. Tai ideologinis mokslas. Jie moko taip subtiliai, kad atrodytų – visi sąmoningai galvas paguldė už juos – tikruosius tautos didvyrius.
2. O juos išdavė tie, kurie ir dabar dar labai gyvi! Tai ne mažesnė tautos tragedija, nei žuvusieji atmintiną sausio  dieną. Ką skelbė tie, kurie pakvietė ginti Lietuvos nepriklausomybę? Jie skelbė labai konkrečius dalykus, labai patrauklius žmonėms dalykus, gyvybės vertus dalykus:
x) laisvoje Lietuvoje nebebus nomenklatūros. Jaunesniems paaiškinsiu, kas ta nomenklatūra:  tai sistema, kai kažkas kažkam nusipelnęs visada užtikrintas dėl posto, algos ir garbės. Nes jis yra nomenklatūriniame sąraše. Tai dabar, išdavikai, paaiškinkite žuvusiems, ar dingo nomenklatūra?
xx) valdžios žmonės neturės jokių privilegijų. Tikrai? Signatarų sklypai, rentos, ordinai, pačių sau paskirtos Seimo narių ir kitų valdžios žmonių algos, priedai, paslaugos nėra privilegijos? Ar jums, išdavikai, nebaisu prieš žuvusiuosius?
xxx) rinkimai bus laisvi ir teisingi. Ir kompartijos sekretorius tampa Lietuvos prezidentu… Išspręskite tikimybių teorijos uždavinį: kokia tikimybė, kad iš dviejų milijonų renkant geriausius (141) įstatymų leidėjus, bent trys poros bus „šeimyninės“? Jūs, išdavikai, bematant sukūrėte tokią rinkimų sistemą, kad „nusipelniusieji“ neišvengiamai išrenkami…
xxxx) svarbiausia – Lietuva bus nepriklausoma. Nuo viljamsų, dujotekanų, plechanovo akademijų, kunigaikštienių, tapkinių, CŽV kalėjimų… Ar taip, išdavikai?
3. Tas tanke, kurio vikšrai sutraiškė mergaitę, sėdėjęs kareivis – kas jis? Kodėl apie jį nekalbama? Nekalbama ne tik kaip apie nusikaltėlį – apskritai nekalbama. Tai teisinga. Kareivis buvo davęs priesaiką. Tai valstybei, kurios santvarką jis turėjo ginti.
O gal jis buvo davęs „kreivą“ priesaiką? Ne savo noru? Ką tu darytum tokiu atveju? Tai labai nelengvas klausimas, labai nelengvas! Sulaužyti priesaiką – mirtinas nusikaltimas (už tai baudžiama mirtimi), bet nužudyti nekaltą žmogų – irgi mirtinas nusikaltimas. Manau, kad JAV kareiviai Vietname, Korėjoje, Afganistane, Irake praleido tūkstančius bemiegių naktų, spręsdami šią dilemą. Ir jūs, jaunieji mano draugai, pamąstykite tyloje apie tai…
Atleiskite man, jei ką nors užgavo šios mintys. Man atrodo, kad rašau žuvusiųjų vardu. Jie patys negali…

patiko(1)