Senelis su anūkėle žaidžia mokyklą.
Mildutė sėdi gražiai ištiestas rankutes viena ant kitos sudėjusi prie stalo. Taip, kaip išmokyta. Taip, kaip senelį išmokė Venckų pradinėje mokykloje.
– Kiek karvutė turi kojų? – klausia mokytojas.
Mildutė gražiai pakelia dešinę rankutę – taip, kaip senelis buvo išmokytas.
– Atsakys Milda Burgytė. Prašau, – sako mokytojas.
– Dvi! – labai susijaudinusi sako Mildutė, – … (pauzė) priekyje (rodo rankutėmis)… ir dvi… (pauzė) užpakalyje.
(Mokytojas vos neprunkšteli prisiminęs diskusiją apie tai, kaip reikia sakyti: vėjas pučia iš užpakalio ar į užpakalį? Atsakymas toks: jei šiltas – iš užpakalio, jei šaltas – į užpakalį. Ar karvutė turi kojų užpakalyje? Tiek to…)
– O kiek iš viso? – klausia mokytojas.
Mergytė sutrinka. „Ką reiškia „iš viso“? – parašyta jos akytėse.
***
Kadaise skaičiau, kad čiukčių kalboje nėra žodžio „ruonis“. Bet yra apie trisdešimt žodžių, reiškiančių: „riebus ruonis“, „ruonis ant ledo lyties“, „ruonis pavasarį“ ir pan. Nes „ruonio“ nėra ir kojų „iš viso“ nėra…
***
O gėlės dar į žydrą dangų žiūri…
O vėliavos krepšiniui jau iškeltos…
O derlius lipa net ant sienų…
… bet mums svarbiausia – mokykla!
*
Visi jau skuba perka, kerpa, prausia, klausinėja… Teisingai – taip geriausia nerimą sumažinti ir liūdesį, kad vasaros neliks. Bet vis tik stabtelkite, tėčiai, mamos ir seneliai! Tiesiog pabūkite su juo, su ja ir akyse skaitykite – kas jiems rugsėjis? Draugai kieme gal jiems labiau draugai nei klasėje? Gal jie tik akimis išduos, kad nemiela jiems mokykla, nes žmonės ten nemato jų, negirdi… O gal parengti juos mokyklai reiškia ne batus naujus nupirkti, o Archimedo dėsnį vėl pasikartoti? Gal reikia dar geriau tą vietą startui, greičiui, jėgai jiems parinkti?
*
Jūs būkite su jais! Šiandieną, visą mėnesį, metus…
Atsakymai
Burgis, 2011-08-26 09:33:18
Pritarkite, ką?…
sonata, 2011-08-26 09:47:43
aš kaip visad su “erezijom” – galėtų valstybinė šventė būt, kad ir vietoj rugpjūčio 15. Visi kažkada kažkiek mokėsi.
laisvamanis, 2011-08-26 09:53:40
pritariu Sonatai.
Vaiva, 2011-08-26 10:57:37
ir dar kaip norėtųsi tos valstybinės šventės, gal tada ir vaikai suprastų, kad mokslas tai ne tik sunkus darbas, bet ir malonumas 🙂
Burgis, 2011-08-26 12:09:08
Taip, pritariu, reikia valstybinės šventės! Nes juk visi mes – iš mokyklų.
Regina, 2011-08-26 20:00:57
Gal truputį ne ta tema, bet norėčiau, kad ir šiame puslapyje gerb.Burgis paaiškintų savo poziciją, išsakytą alfa.lt: “Nors mokiniai korepetitorius vertina kaip naudingą papildomą pagalbą siekiant akademinių aukštumų, yra įsitikinusių, kad tokia sistema iš esmės yra ydinga. Vienas jų – Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis.
„Korepetitorių sistemą vertinu labai blogai, – „15min“ sakė jis. – Pirma, ši sistema rodo, kad kažkas negerai su mokyklos mokytojais, jei jie negali mokinių mokyti taip, kaip korepetitoriai. Antra, ši sistema paverčia mokinius priklausomus nuo pagalbos. Tačiau jie turi išmokti gyventi be jos.“
Tikrai nesupratau, ar Jūs nežinote, kad mūsų švietimo sistema ydinga, ar tik norite sistemos ydų naštą suversti ant moksleivio pečių? Juk vaikas negali pasirinkti mokytojo, tad ką jam daryti, kaip konkuruoti su tais, kuriuos ruošia specialistai-asai ar… korepetitoriai? Jeigu valstybinio egzamino rezultatas rodo, kiek procentų šalies moksleivių tu aplenkei, o ne kiek programos tu moki, tai bet kokia pagalba iš šalies padidina tavo šansus ir nustumia tuos sąžiningai savarankiškai besimokiusius į žemesnę vietą – juk tikriausiai statėte su savo mažaisiais vaikaičiais kaladėlių bokštą ir žinote, kas atsitiks, jei kaladėlę iš apačios ištrauksime ir perkelsime į viršų – kitos kaladėlės pasmuks žemyn. Taip ir su egzaminų rezultatais: jei korepetitorius pakelia moksleivio rezultatą bent 20 balų, tai visi, gavę bent balu mažiau, smukteli žemyn. Be to, korepetitoriai tikslingai ruošia egzaminui, moko puikiai veikiančių neprograminių būdų užduotims atlikti, o pamokoje to nebūna. Todėl NESĄŽININGA skatinti moksleivius nesinaudoti korepetitoriais. Tas pats, kas jojimo varžybose sėdėti ant seno kuino…
Burgis, 2011-08-26 20:27:11
Gerb. Regina, ačiū, tam paskirsiu visą temą.
Rimas, 2011-08-26 21:42:11
Regina, http://en.wikipedia.org/wiki/Rat_race
Regina, 2011-08-26 21:53:40
Suprantu, Rimai, ką norite pasakyti, aš irgi nemanau, kad mūsų egzaminų sistema tinkama, bet jei nieko pakeisti negalima, tai, kaip sakė A.Kamiu, “įsivaizduokime Sizifą laimingą”.
Egzamino rezultatas moksleiviui nėra beprasmis, jis didele dalimi lemia moksleivio galimybes ateityje. Jeigu moksleiviai turėtų galimybę RINKTIS, ar dalyvauti tokiuose neteisinguose egzaminuose, ar ne, tada gal ir būtų prasmė kalbėti apie korepetitorių nenaudą, bet dabar, kai pasirinkimo nėra, tu privalai rungtis ir… laimėti.
Rimas, 2011-08-27 06:36:50
Aš čia ne tiek apie pačią egzaminų sistemą, kiek apie paplitusį elgesio modelį beatodairiškai siekti „sėkmės“.
Rašote, kad „nesąžininga skatinti moksleivius nesinaudoti korepetitoriais“, nes tie, kurie nesinaudoja, yra mažiau pasiruošę būsimoms „varžyboms“. Aš kaip tik manau, kad nesąžininga skatinti moksleivius taip elgtis. Toks elgesys tik pagreitina [žiurkių] lenktynes, o finiše gauname tą patį eiliškumą, bet labiau išvargintas žiurkes 🙂
Plėtoju: jei dalis abiturientų pradeda lankytis pas korepetitorius, kurie „tikslingai ruošia egzaminui“ (ir „pakelia rezultatą 20 balų“), ilgainiui visi privalo eiti pas tokius korepetitorius, nes kitaip liks už borto. Rezultatas, kaip minėjau, – pakilęs bendras rezultatų vidurkis („kartelė“) ir tiek. Kas laimi?
Tęsiant tokį mąstymą, nuoseklu būtų pereiti prie medikamentų – atminties ir susitelkimo gerinimo priemonių; kofeino tablečių – vakarams (studentai naudoja), amfetamino – naktims (taip pat naudoja).
Sporto pasauliui ši situacija gerai pažįstama.
Apie dopingo draudimus juk visi žinom? Kuo čia kitaip? 🙂
Verta pastebėti, kad „priešegzamininius“ korepetitorius prilygindamas dopingui, turiu galvoje tik tuos, kurie „paruošia egzaminui“. Jei mokiniui prastai sekasi koks nors dalykas, yra visiškai normalu siekti mokytojos, suoladraugio, klasiokų, tėvų pagalbos. Pamenu kaip susirinkdavom pas ką nors namuose ir bendrai aiškindavomės sudėtingesnes matematikos ar fizikos temas. Kaip mane mažą mama mokė, kad perkeliant skaičių į kitą lygties pusę, jis keičia ženklą, tėtis pasakojo apie Liublino uniją, padėjau draugams išlyginti pirmąsias chemijos reakcijas, mergaitėm rodžiau kaip veikia Pascalis (tokia programavimo kalba) ir tikimybės. Visiems kartais reikia pagalbos. Korepetitoriai – vienas iš variantų. Tačiau jų samdymas rodo moksleivio ar/ir jo tėvų fantazijos ir žinių trūkumą. Šiais laikais yra khanacademy.org bei šimtai kitų resursų, kur gali domėtis, mokytis ar rasti būdų padėti savo atžalai. Taip, manau, gausi ir to, ko svetimas pagalbininkas negali duoti.
Profesionalus korepetitorius iš tikrųjų reikalingas tik tada, kai moksleivis tragiškai (metais ar daugiau) atsilikęs nuo dėstomos programos (beje, tokiais atvejais pirma siūlyčiau ieškoti ir spręsti gilesnes problemas, nes stiprus atsilikimas yra pasekmė).
Žinoma, tai, kad korepetitoriai sugeba (jei sugeba) pakelti rezultatus (vis tik abejočiau tais +20 balų, bet..), išryškina egzaminų formato problemas. Galbūt egzaminas turėtų būti arba visiškai skaidrus, su iš anksto žinoma [didele] klausimų baze (panašiai kaip laikant vairavimo teoriją), arba menkai nuspėjamas, reikalaujantis kūrybiškumo, esminio dalyko suvokimo (tik tuomet būtų neįmanoma lyginti skirtingais metais laikiusiųjų rezultatų). Tas ir nuo dalyko priklauso.
Bet vienareikšmiškai bloga situacija, kai vieni žino ko tikėtis, o kiti – nelabai. Čia gal patys mokytojai galėtų išsamiau pakomentuoti: kiek galima ekstrapoliuoti iš praėjusių metų egzaminų, kiek ir kaip jie kasmet kinta?
Kita vertus, net jei korepetitoriai kažkaip magiškai „pakelia“ mokinio rezultatą – kur ta magija? Ar moksleivis pats negali peržiūrėti/paspręsti ankstesnių metų užduočių? Gal NEC‘as galėtų paskelbti pasirengimo egzaminui gidą? Kokį nors http://www.egzaminų-magija.lt 🙂
Bet vis tik sugrįžkim prie to beatodairiško „sėkmės“ siekimo. Egzaminų rezultatų sureikšminimo. Pažymių, įvertinimų sureikšminimo apskirtai. Žiurkių lenktynių.
Teisingumo dėlei sutarkim, kad stengtis reikia. Turėti svajonių, ambicijų, ryžto. Bet siekti jų – sąžiningai ir su sveiku protu. Ne aš vienas pastebiu, kad jau mokykloj prasidėjusi konkurencija dėl pažymių nustelbia patį mokymosi tikslą. Kai interpretacijos rašomos „pagal lentelę“ , o kitą dieną po fizikos kontrolinio viskas užmirštama, nes buvo iškalta. Čia pridėčiau ir korepetitorius, ruošiančius egzamino laikytoją (+20!), o ne išsilavinusį žmogų.
Mano nuomone, XXI amžiuje reikėtų akcentuoti dalyko suvokimą iš pagrindų. Gal ne visuomet tokį smarkiai detalų, bet visuomet sistemišką, gyvuojantį kitų sričių kontekste. Ugdyti smalsumą, žingeidumą, o ne dresiruoti prie sistemos prisitaikančius elementus.. dešimtukininkus, tipo.
Jie neturėtų būti patenkinti dirbdami sizifišką darbą, gyventi sizifiškose sistemose, neturėtų taikstytis su neteisybe apskritai.
Apie tai dar 1972-aisiais kalbėjo toks Jimmy Reid:
[pilnas tekstas; vertimas – žemiau]
The other illustration is the widespread, implicit acceptance of the concept and term „the rat race“. The Picture it conjures up is one where we are scurrying around scrambling for position, trampling on others, back-stabbing, all in pursuit of personal success. [..] Reject these attitudes. Reject the values and false morality that underlie these attitudes. A rat race is for rats. We are not rats. We are human beings. Reject the insidious pressures of society that would blunt your critical faculties to all the happenings around you, that would caution silence in the face of injustices lest you jeopardize your changes of promotions and self advancement. This is how it starts and before you know where you are you are a fully-paid up member of the rat pack. The price is too high. It entails a loss of your dignity and human spirit.
Kitas pavyzdys – plačiai paplitęs aklas susitaikymas su sąvoka „žiurkių lenktynės“. Ji iškelia vaizdinį, kuriame mes skuodžiame ratais, pešamės dėl pozicijų, trypiame kitus ir veidmainiaujame vardan asmeninės sėkmės. [..] Nepripažinkite šio požiūrio. Nepripažinkite vertybių ir klaidingos moralės, kuria toks požiūris grindžiamas. Žiurkių lenktynės yra žiurkėms. Mes – ne žiurkės. Mes esame žmonės. Atmeskite klastingą visuomenės spaudimą, kuris bukina kritinį aplinkos suvokimą, lenkia tylėti neteisybės akivaizdoj (nes kils pavojus kilimui karjeros laiptais). Tokia būna pradžia. Nespėjus apsidairyti, tu jau – pilnai apmokamas žiurkių būrelio narys. Tokia kaina per didelė. Sumoki savo orumu ir žmogiška dvasia.
(spaudžiu dešinę tiems, kas įveikė visą tekstą ;))
laisvas, 2011-08-27 09:28:24
Rimui: tėtis grybautojas, mama uogautoja. Ir jūs siūlote jiems savo vaiką mokyti pagal Khan Academy?
Jūs pamirštate vienintelę detalę: korepetitoriai-tie patys mokytojai, negalintys mokykloje (be papildomo užmokesčio), paruošti mokinio baigiamiesiems-stojamiesiems egzaminams.
Rimas, 2011-08-27 16:08:19
Iki, tarkim, devintos klasės, išsilavinimo turėtų pakakti ir tėčiui grybautojui, ir mamai uogautojai. Jei ne – paėmus vaiko vadovėlį jie gali greit išmokti, net drauge su pačiu vaiku.
Tai daug intymesnis mokymo(si) būdas nei einant pas korepetitorius, todėl ir rašiau, kad „gausi to, ko svetimas pagalbininkas negali duoti“. Panašu į tai, kaip močiutė moko gaminti pyragą pagal savo ištobulintą receptą.
Tačiau tėvus nurodžiau pagalbos grandinės gale, nes prieš tai turėtų eiti draugai, paties vaiko pastangos. Ypač vyresnėse klasėse.
Neretai korepetitoriais maskuojamas ne pagalbos, o motyvacijos poreikis. Motyvacijos reikėtų ieškoti kitur, kitaip. Kur ir kaip – atskira tema 🙂
Na, bet vis tik nenoriu absoliutinti (ar smerkti). Kiekviena situacija – savita, skirtinga. Jei išorinė pagalba padeda (ir nėra „dopingas“), – tegul.
O mokytojus, kurie dirba pagal „freemium“ modelį (70% gauni nemokamai (free), o jei nori turėti 100% – premium – susimokėk) laikyčiau reketininkais (geriausiu atveju – nesugebančiais pilnai atlikti darbo).
Senokai baigiau mokyklą, tad nežinau kiek tokių yra ir kaip tai atrodo iš arčiau. Gal gali būti objektyvių priežasčių, dėl kurių nesugebi pilnai atlikti darbo klasėje. Bet tuomet reikia jas šalinti, o ne apeidinėti problemą.
Giedrius, 2011-08-27 23:16:27
Pritariu Rimui dėl motyvacijos. Ir korepetitorius tai tik motyvacijos apraiška. Tik va kokia ta motyvacija? Ar mokslas, ar sėkmė žiurkių lenktynėse?
Svarbiau padiskutuoti kita tema – joks korepetitorius nemoko kaip tapti žmogumi…
Suaugusiems yra karjeros vadybininkai, sėkmės treneriai… O jauniems, kai labiausiai reikia, to labai trūksta. O gal KTUG tai jau yra? Turiu omenyj individualius (ir ne tik) pokalbius su moksleiviais apie jų ateities planus, profesinį tinkamumą ir pan. Gal tada daugiau moksleivių rinktųsi tiksliųjų mokslų studijas?
Regina, 2011-08-28 21:28:10
Rimai, JŪS BŪTUMĖTE DAUG KUR TEISUS, JEI VISKAS VYKTŲIDEALIUOJU ATVEJU, JEI VISI PAKLUSTŲ VI
Regina, 2011-08-28 21:51:45
Rimai, niekada nebus taip, kad VISI MOKSLEIVIAI įsijungtų į konkurencines varžybas dėl geresnių VBE rezultatų, cituoju Jūsų mintį: “ilgainiui visi privalo eiti pas tokius korepetitorius, nes kitaip liks už borto.” Priežastys, kodėl tik dalis mokinių naudojasi korepetitorių paslaugomis, įvairios – vieni nenori, kiti neturi pinigų, treti nesupranta egzaminų sistemos principų (kasmet per rezultatų skelbimą prasideda panikos šūksniai internete ar skambučiai į mokyklą: “Gavau iš VBE 2, ar aš išlaikiau egzaminą, ar ne?”, ketvirti apskritai neinformuoti net apie egzamino programą (pavyzdžiui, spėlioja, kad interpretuos I.Simonaitytę, nors jos programoje nėra jau dešimtmetį…) ir t.t.
Kitas dalykas,kad tik mokytojas, aktyviai dalyvaujantis egzaminų procese, sukaupia reikiamą informaciją, bent jau taip yra lietuvių kalbos egzamine. Nėra nė vieno vadovėlio su samprotavimo ir interpretacijos teorija, todėl net didelė dalis mokytojų (ir Jūs, Rimai) nežino, kad tokia interpretacija, kokią minėjote (cituoju: “Kai interpretacijos rašomos „pagal lentelę“ ), gautų vos 1-2 taškus už turinį iš 18 galimų. Štai kur viena iš korepetitoriaus-lituanisto sėkmės paslapčių :). Puikiai išmanydama samprotavimo vertinimo subtilybes, padarau taip,kad nė vienos knygos per gyvenimą neperskaitęs moksleivis už kultūrinius argumentus gauna bent 6 taškus iš 10 galimų :). Išstudijuoju praėjusių egzaminų dalykines ataskaitas, nacionalinių tyrimų medžiagą, tad žinau, kur dažniausiai klystama, kokie metodai yra veiksmingiausi. Korepetitoriaus veikla – mažytė mano laboratorija, čia aš realizuoju savo mokslines ambicijas…
Egzaminai – tai varžybos, tai olimpinės žaidynės, kuriose leidžiamas “dopingas”,tiksliau – jis netikrinamas :). Čia rungiasi ir mokytojai, ne tik mokiniai, čia rungiasi gimnazijos. Norite būti prie atsiliekančiųjų? Prašom, niekas nedraudžia, tik būkime su mokiniais sąžiningi, pasakykime, kokios yra tikrosios žaidimo taisyklės, nemeluokime, kad aštuoniolikmetis savo jėgomis gali pralenkti mokytoją profesionalą…
aru, 2011-08-31 23:08:07
kojos, rankos, dantis – naturali atranka.. pasaulis niekada nebuvo teisingas.. kas kaip motyvuotas arba kas kaip sugeba.. tuo ir idomus sis ‘svietas’