Pasaka apie ąžuolą

Birželio 12, Ketvirtadienis


Plačioje pievoje tūkstantį metų augo didingas ąžuolas. Vaikai, jų vaikai ir jų vaikų vaikai atbėgdavo pažaisti prie ąžuolo, prikritusių gilių pasirinkti. Visi matė, koks tai stiprus medis ir koks jis išdidus, pasipūtęs: šakos išskleistos taip, kad paukšteliai negali lizdelių susisukti, gilės didelės, sunkios, vėjas jų toliau nunešti negali, o tas, kurios nukrenta ant žemės, šernai suėda. Jeigu ir išdygsta koks nors vaikiukas-ąžuoliukas, žmonės, pievą šienaudami, jį dalgiu nukerta.
*
Ir atėjo diena, kai ąžuolas pradėjo nerimauti – senatvė jau čia pat, o atžalėlių nėra, nė vienas vaikelis-ąžuolėlis netoliese neužaugo, senojo medžio nedžiugina… Niūrus pasidarė ąžuolas, šakas suglaudė, susigūžė.
*
Vieną tamsią naktį į jo šakų tankumyną nutūpė keistas paukštis, tuose kraštuose neregėtas. Tupėjo jis tylus, niūrus, kaip tas ąžuolas. Tupėjo vieną dieną, kitą dieną, niekur net palesti neskrido. Pagailo ąžuolui paukščio, praskleidė jis šakas, kad bent saulutės spinduliai svečią sušildytų.
*
Ir tada paukštis pragydo! Skardi, graži jo giesmė plaukė virš pievų, atsimušė į miškelį. Ąžuolas pamatė, kaip iš miškelio pakilo kitas toks paukštis ir atskrido į ąžuolą. Senasis medis suprato, kad paukštis kantriai laukė savo poros.
*
Vėl suskleidė šakas ąžuolas, kad porelei būtų jaukiau ir saugiau. Koks džiaugsmas – paukščiai ąžuolo viršūnėje pradėjo krauti lizdą! Neilgai trukus lizde atsirado ir kiaušinėliai, iš jų išsirito du gražūs paukščiukai. Didieji paukščiai labai rūpinosi vaikais, nešė jiems visokius skanėstus. Ąžuolas netvėrė džiaugsmu matydamas, kad ir jo gyvenimas įgijo naują prasmę, kad jis yra jaukūs namai mažiesiems ir didiesiems paukščiams.
*
Žinoma, svetimi vaikai džiugina, bet savi būtų dar mielesni… Maži ąžuoliukai senelį labai pradžiugintų!
*
Mažieji paukščiukai paaugo, išmoko skaidyti, bet lizdo dar nepaliko. Kartą ąžuolas pamatė, kaip tie jaunikliai žaidžia: pačiumpa snapeliais po gilę ir neša. Neša, neša ir netyčia išmeta – maži dar, neišmokę išlaikyti to, ką pačiumpa… Taip bežaisdami paukščiukai primėtė gilių po visą apylinkę!
*
Po žiemos pridygo tiek ąžuoliukų, kad žmonės nutarė: nebereikia čia pievos, tebus ąžuoliukų giraitė! Jūs matėte – žaliuoja, ošia ąžuoliukai, o viduryje giraitės – senelis ąžuolas. Reikia prižiūrėti mažuosius, reikia pamokyti gyventi…

patiko(18)



RSS

atsakymai (1)

Burgis, Birželio 12 09:20  #

… ir apie jus…

patiko(5)



XHTML

Leistinos XHTML žymos:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>