Balandėlis gimė ir užaugo miške. Dabar jis gyvena miško pakraštyje, iš kur gerai matyti netoliese stovintis namas. To namo kieme beveik kasdien linksmai žaidžia vaikai. Balandėlis labai norėtų pažaisti su vaikais, bet nedrįsta. Juk jis miško paukštis…
Balandėlis labai norėtų pabūti ir namo viduje. Jis įsivaizduoja, kaip ten gražu, šilta, jauku. Skrisdamas pasižiūri pro langus, bet arti nutūpti nedrįsta.
Vieną dieną, kai vaikai buvo vaikų darželyje, o jų tėveliai – išvažiavę dirbti, pakilo baisus vėjas. Balandėlis pasislėpė tankioje žolėje prie storo medžio kamieno ir baisėjosi matydamas, kaip vėjas laužo medžių šakas ir net verčia iš šaknų senesnius medžius.
Staiga jis išgirdo trenksmą ir dūžtančio stiklo skambesį. Pasirodo, tėvai buvo pamiršę uždaryti vieną namo langą. Vėjas nuplėšė lango rėmą, stiklas sudužo, o nuplėšta užuolaida nuskrido link miško lyg didžiulis paukštis. Balandėlis susigūžė, kai vėjo šuoras bloškė užuolaidą po krūmu visai prie pat to medžio, po kuriuo tupėjo paukštelis.
Pagaliau vėjas nurimo… Artinosi vakaras. Balandėlis purptelėjo ant šakos ir staiga pasiryžo: lango nėra, viduje žmonių nėra – skrisiu pasižiūrėti į kambarį!
Atskrido, atsitūpė ant palangės. Visur tylu, todėl įsidrąsinęs įskrido ir į vidų. Nespėjo nutūpti ant stalo – sukliko iš siaubo! Kambaryje kažkas yra!
Jau žadėjo nerti lauk, bet laimė – suprato, kad jis tiesiog pamatė pats save veidrodyje. Gerai, kad balandėlis buvo matęs savo atvaizdą balutėje, tai lengviau suprato, kas tas veidrodis.
– Kad tave galas, koks aš bailys! – supyko ant savęs balandėlis. – Reikia keistis, juk jau ne mažas esu!
Na, jis buvo mažas, bet balandžiai ir užaugę juk nebūna dideli…
Įsidrąsinęs balandėlis apžiūrėjo kambarį, vaikų žaislus ir tik po to nuskrido į mišką.
Kitą diena paukštelis pamatė, kad meistrai taiso langą, o vaikai vėl žaidžia kieme.
– Aha, jūs nežinote, kur yra jūsų namo užuolaida, o aš žinau! – pagalvojo balandėlis. – Aš jums padėsiu.
Balandėlis ryžtingai nuskrido į kiemą ir atsitūpė visai netoli vaikų. Mažyliai labai nustebo – taip dar niekada nėra buvę!
Vienas vaikas nubėgo namo ir atsinešė duonos riekę. Laikė ją ant ištiesto delniuko ir švelniai žiūrėjo į balandėlį. Jūs įsivaizduojate, kokios drąsos reikėjo paukšteliui priskristi ir snapeliu kaptelti riekutę?
Vienas kąsnelis, antras – ir jis jau susidraugavo su vaikais!
Dabar reikia parodyti, kur yra užuolaida.
Balandėlis paskrido kelis žingsnius link miško ir nutūpė. Vaikai priėjo arčiau.
Balandėlis vėl paskrido kelis žingsnius link miško ir vėl nutūpė. Vaikai vėl priėjo arčiau.
Žinoma, vaikai jau suprato, kad balandėlis juos vilioja sekti paskui jį.
Žingsnis po žingsnio jie pasiekė miško pakraštį. Tada balandėlis nuskrido iki po krūmu gulinčios užuolaidos ir nutūpė ant jos. Vaikai pamatė! Pribėgo, pasiėmė užuolaidą ir parnešė ją namo.
Nuo to laiko balandėlis gyveno su vaikais taip, kaip gyvena naminiai balandžiai, bet nakčiai skrisdavo į mišką. Ir niekada nepamiršo bendrauti su savo draugais miške. Savi namai visada mieliausi.
Atsakymai
Burgis, 2015-03-09 16:28:00
Ir jums…
Vilniete, 2015-03-09 19:04:17
Gerb. Burgis turi fantaziją. Vaikystėje labai įdomią savos kūrybos pasaką su didele fantazija man pasekė pusbrolis, kuris vėliau tapo matematiku. Tas mane stebina, o gal be reikalo? Gal neteisūs žmonės, kurie matematikus laiko sausais tiksliukais?
Elin Saulė, 2015-03-09 19:06:42
Tyli (labai daug tylos), drovi pasaka nepasaka…ramiai rami prieš miegą…
Be matematikos, anūkams ir kitiems palikite pasakėlių knygelę 🙂