Užaugo vienturtė karaliaus dukra. Graži, protinga. Laikas jai tekėti. Paskelbė karalius, kad princai, karalaičiai važiuotų į rūmus ir pasipirštų jo dukrai.
– Ne! – treptelėjusi koja, pasakė dukra karaliui. – Pirma aš su kiekvienu jaunuoliu pabendrausiu dieną kitą, tik tada pasakysiu, kurie gali pirštis.
Karalius buvo jau senas, todėl nesiginčijo – nepaliksi gi karalystės be įpėdinio.
Pirmasis jaunikaitis pasitaikė tingus. Išėjo jis su karalaitę į sodą pasivaikščioti, o vos paėjęs taikosi prisėsti. Po pietų iškart prigulė pamiegoti. Pasiūlė karalaitė pajodinėti, pašaudyti, paplaukioti – atsisakė paaiškinęs, kad yra pavargęs. Ir išvarė jį karalaitė iš rūmų.
Antrasis jaunikis buvo labai plepus. Nuo ryto iki vakaro jis pasakojo, kur buvęs, ką matęs, ką valgęs. Nė karto nesusiprato ko nors paklausti, tik vis pasakojo, pasakojo, gyrėsi, gyrėsi. Nusibodo plepys karalaitei, išvarė jį namo.
Trečiasis jaunuolis buvo labai ėdrus. Vos baigė valgyti pusryčius, prigulė pailsėti, o po valandėlės jau pietų prašo. Ką tik atnešė tarnai ant stalo, tą storulis princas suvalgė, kitiems nė kąsnelio nepaliko. „Ne, – galvojo karalaitė, – tokios nuobodybės ilgai neištversiu.“ Nepaliko karalaitė vilties ir ėdrūnui.
Ketvirtasis buvo pasipūtęs ir piktas. Tai tas jam nepatinka, tai kitkas. Karalaitė žodį pasako, o pikčiurna penkis atkerta. Iš pradžių karalaitei patiko ginčytis, nes ji buvo protinga, nuginčyti ją buvo sunku, bet kai jaunuolis pradėjo tiesiog niršti, karalaitė neišlaikė ir ėmė juoktis. Jūs žinote, kad kai mergaitės juokiasi, tai kai kurie vyrukai pradeda dar labiau niršti. Pikčiurna tiesiog pasiuto: griebė kėdę, sviedė ją į langą ir pats pro išdaužtą angą pabėgo iš rūmų.
Reikia kviesti Meistrą langui sutaisyti. Taigi ne tik stiklas išmuštas, bet ir rėmas sulaužytas…
Pakvietė Meistrą – aukštą, tvirtą, gražų jaunuolį. Meistras atsinešė vinių, plaktuką, kirvį, pjūkliuką. Karalaitė įsitaisė kambario kampe ir stebi, kaip Meistras taiso langą: plaktuku kaukši, kirvuku čekši, pjūkliuku džyrina. Švilpauja dirbdamas, daineles niūniuoja.
Po kurio laiko karalaitė klausia:
– Meistre, gal norėtum pailsėti, gal net nusnūsti?
– Ne! – sako meistras. – Pirma reikia darbą pabaigti.
Vėl Meistras plaktuku kaukši, kirvuku čekši, pjūkliuku džyrina.
Dar po valandėlės karalaitė sako:
– Meistre, man nuobodu, gal galėtum su manimi pakalbėti?
– Kai dirbu, aš galvoju apie darbą, o ne apie karalaites, – atsakė Meistras.
Karalaitei vis labiau patinka Meistras. Bando dar kartą:
– Gal jau laikas užvalgyti?
– Taip, – sako Meistras, – aš jau alkanas, bet darbas dar nebaigtas, pakentėsiu.
Pagaliau langas sutaisytas! Meistras nusiplovė rankas, sėdo prie stalo, sočiai pavalgė ir ėmė kalbinti karalaitę:
– Kas čia tą langą sudaužė?
Karalaitė papasakojo apie jaunikius, apie norą ištekėti. Meistras juokėsi, juokėsi, o po to papasakojo pokštą. Paklausykite.
– Ar tekėsi už manęs? – paklausė princas.
– Ne, – atsakė princesė.
Ir princas ilgai bei laimingai gyveno…
Dabar jau karalaitė ėmė juoktis net susiriesdama – jai labai patiko tas pokštas! O po to nubėgo pas tėvą karalių ir sako:
– Nebenoriu matyti jokių jaunikių! Tekėsiu tik už Meistro! Jis darbštus, sumanus, linksmas – joks princas jam neprilygsta.
Atsakymai
Burgis, 2012-12-03 13:54:56
Norintiems padėkoti…
launė, 2012-12-03 18:23:01
Ir aš netekėčiau…:))Atsibodo skaityt….. 🙂
Burgis, 2012-12-03 18:28:15
launė: va, va ir pagavau! Aš užrašiau šią pasaką per 10 minučių, o Jūs netekote kantrybės skaitydama… Tai kaip gi Jūs skaitote (skaitėte) V.Haufo, H.K. Anderseno pasakas, kurios „išsidriekia“ per keliolika ar net keliasdešimt puslapių?
*
Aš nesituokčiau su tokia nekantria princese…
launė, 2012-12-03 20:04:22
:)))Taip..kažkada skaičiau H.K.Anderseną,bet per prievartą….Bet dabar visiškai sutinku su Jumis.Ak šiuolaikinės moterys…joms ir 10 minučių per daug laukti…
jovita, 2012-12-03 23:56:12
Na, man si pasaka labiausiai patiko is visu cia skaitytu! Aciu!