Pasaka apie sudžiūvusią gėlę

Vasario 11, Antradienis

Šeštadienį turgelyje nusipirkome tulpių. O, kaip gražiai išsiskleidė tos tulpės! Dar nebuvau matęs, kad vasario mėnesį taip gražiai, taip ilgai žydėtų tulpės. Va, kaip jos jaučia pavasarį!


Tai ta proga paseksiu jums savo pasaką, kurią prieš keliolika dienų pasekiau Laurutės užsakymu…
***
Gražiai žydėjo gėlės mamos darželyje. Vieną po koto jos tiesdavo į saulę naujus stiebelius, sukraudavo ant jų po žiedelį, išskleisdavo. Po kurio laiko vieni žiedeliai nuvysdavo, nužydėdavo, bet jų vietoje atsirasdavo kiti.
Tik viena gėlė buvo kitokia. Ji iškėlė į saulę vieną storą, ilgą, tvirtą stiebą, apsupo jį gražiais lapais, o viršūnėje išskleidė didelį gražų žiedą. Visi pamatė, kad tas žiedas gražiausias visame darželyje. Didžioji gėlė pasipuikuodama iš aukšto žiūrėjo į kitas gėles, šaipėsi iš jų mažų, lepių žiedelių…
„Žiūrėkite, žiūrėkite, ir tie žiedeliai mažyliai jau nužydėjo!“ – nuo pat ryto ji erzindavo kaimynes. O savąjį žiedą vis gyrė, supo lyg kūdikį.
Atėjo ruduo. Nė viena gėlė nebeturėjo nė vieno žiedo, visos gėlės pasirengė žiemos miegui: lapais ir žiedlapiais užklojo žemę, kad šaknelėms būtų šilčiau. Visos žinojo, kad pavasarį šaknys yra svarbiausios, nes kaip tik jos išleidžia naujus daigelius, kaip tik jos prikelia gėles naujam gyvenimui.
O išdidžioji gėlė toliau žydėjo! Ji taip norėjo būti gražiausia, svarbiausia, kad nei jos žiedas, nei jos lapai nevyto.
Ir atėjo ta naktis, kai pilnatis pakilo į dangų, o šaltis sukaustė žemę. Iš ryto mama atėjo pažiūrėti savo gražuolės gėlės, o ta sušalusi į ledą. Stovi visa kaip vaškinė, kaip dirbtinė gėlė – lapeliai nebejuda, stiebelis nebesiūbuoja…
Paėmė mama peilį, nupjovė gėlę ir parsinešė namo. Į vazą įdėjo, bet vandens neįpylė – kam negyvai gėlei vanduo? Nė lašo vandens negavusi, gėlė tokia ir sudžiūvo, kokia buvo, kai ją ledas sukaustė.
Už lango – žiema. Vazoje – sausa gėlė. Sausas jos stiebas, lapai, žiedas. Bet jūs nežinote, kad gėlės širdis – gyva! Gėlė atgailauja už tai, kad buvo išdidi, pasipūtusi, kad bandė paniekinti amžinąjį gyvybės ratą. Jūs nežinote, kad gėlė svajoja apie kitą gyvenimą.
„Tegu mane pavasarį įsmeigia į šiltą, purią žemę, tegu tik pavasario lietus palaisto mano sausą stiebą – aš išleisiu šakneles, būtinai išleisiu šakneles! O tada jau ir jauni daigeliai atsiras, tada jau mano senas stiebas nebebus reikalingas, tada maži gležni žiedeliai papuoš kerelį, kuris visą vasarą džiugins darželio lankytojus ir kaimyninius želdinėlius. Tada jau nebebūsiu išdidi, tada gyvensiu taip, kaip visi turi gyventi: gimti, auginti atžalėles, mirti ir vėl atgimti…!“

patiko(2)



RSS

Atsakymai (6)

Burgis, Vasario 11 14:31  #

Įvertinkite…

patiko(0)



qwerty, Vasario 12 00:37  #

Suprantu: buvo išdidi, pasipūtusi, bandė paniekinti amžinąjį gyvybės ratą…bet kodėl man atrodo, kad pasakos moralas, yra toks, kad reikia būti kaip visi, kad niekada nereikia išsišokti, kad noras teikti grožį kitiems yra baudžiamas?

patiko(0)



Burgis, Vasario 12 08:25  #

qwerty: taikliai pastebėta! Bet toks ir yra gyvenimas – reikia išmokti išsiskirti nepažeminant kitų. Į pasaką atkakliai lindo „išdidi gėlė“, bet aš ilgai galvojau, ar taip parašyti… Išdidus gali būti ir gerąja, ir blogąja prasme. Ir aš toks…

patiko(0)



Rasa, Vasario 12 11:20  #

O apie ką Laurutė norėjo pasakėlės? Sakėt pasakėlė Laurutės užsakymu.

patiko(0)



Burgis, Vasario 12 11:34  #

Rasai: Laurutė pasakė: „Apie gėlę…“.

patiko(0)



arturas, Vasario 12 17:29  #

Jonatanas Swiftas savo knygoje „Guliverio keliones“ parodė kaip vertinimas priklauso nuo požiūrio (ten buvo daugiau kelionių nei rodo filmuose).
Mama aišku džiaugėsi, kad tą gėlė gerai matosi ir ant jos atskrenda daug bičių, kurios kartu padeda ir kitom mažesnėm, bet nemažiau reikšmingom gėlytėm, gal todėl mama ir laistė tą gėlę :) o ir pati tą gėlė stengėsi, augo nežiūrint į šviesos trukumą ir sausumą..
Kaip gi galėjo būti gėlė pasiputus jeigu ji turi širdį… ir išvis ar ji pasiputusi? ne. ji visą laiką norėjo būti maža ir laiminga, bet ne, tręšia, laisto, kambaryje laiko :)
Kitiems aišku viskas priklauso nuo perspektyvos, pro tvoros plyšį turbūt visai kitoks vaizdas būtų :) o gal ta gėlė sudžiūvo net dar praeitais metais per pavasarį, pripratusios prie šalčio gėlės paprasčiausiai nepastebi kaip miršta…
Turbūt dar daug daug galima parašyti apie šią pasaką.. Na kažkokios tokios mintis kyla skaitant pasaką, nors be abejo kūrėjas teisus, šaknys svarbiausia. Mums patinka Jūsų pasakos ir tikrai vertėtų jas surinkti ir išleisti knygutę.

patiko(0)



XHTML

Leistinos XHTML žymos:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>