Pasaka apie žuvis

Vasario 26, Sekmadienis

Senų senovėje žuvys gyveno sausumoje ir skraidė kaip paukščiai. Vietoj pelekų jos turėjo kojas ir sparnus, o jų kūnai buvo padengti ne žvynais, o švelniomis plunksnelėmis.
Tais laikais žemėje nebuvo didelių vandenynų, buvo tik upių, ežerų, jūrų. Žuvų buvo daugybė, tiek pat kiek dabar jų gyvena bekraščiose vandenynuose, bet žemėje buvo daug vietos, daug gražių miškų, pievų, todėl visi galėjo sutilpti.
Žuvys nebuvo nebylios, kaip dabar. Atvirkščiai, iš visų žemės gyvūnų tais laikais jos buvo balsingiausios. Keisčiausiais garsais žuvys užtvindydavo visą pasaulį nuo ryto iki vakaro.
Visi būtų buvę patenkinti, jei žuvys būtų gražiai čiulbėjusios, švilpavusios, čiauškėjusios, ulbėjusios, bet jos buvo nedraugiškos, piktos, pasipūtusios, todėl nuo pat ryto pradėdavo bartis, klykauti, bjauriai karkti ir čerkšti. Žuvys susirinkdavo į didelius pulkus ir pešdavosi – jų plunksnos skraidydavo lyg pagalvę praplėšus.
– Kaip jums ne gėda! – ne kartą barėsi žemės valdovė Saulė. – Turite maisto, turite vietos, aš jums šviečiu, šildau jus, kodėl negalite gyventi draugiškai?
Bet žuvys neklausė. Rietenos, bjaurūs klykavimai ir ūkavimai nesiliovė. Žuvys nė nepastebėjo, kad nuo pykčio ir nesantaikos jų širdys pradėjo atšalti. Dabar žuvys jau nepakildavo aukštai į dangų. Norint aukštai pakilti, reikia turėti karštą širdį.
Vaikštinėdamos žeme po jų pačių priterštus laukus, po jų sumintus ir snapais apdraskytus želmenis, žuvys buvo vis piktesnės ir piktesnės, jų balsai skardeno kaip nelaimė visiems
žemės gyventojams.
– Nutilkite pagaliau! – neiškentė Saulė. – Jūs nemokate gyventi žemėje, todėl dabar amžinai gyvensite vandenyje. Jūsų šaltos širdys, todėl jums netinka būti tarp tų, kurie karštai myli, linksmai gyvena. Jūs nemokate kalbėtis, todėl dabar gyvensite amžinoje tyloje. Jūs nemylite vienos kitų, todėl neleisiu jums be meilės auginti savo vaikų – jie išsiris iš ikriukų ir iškart nuplauks savo keliais.
Sušniokštė, suūžė milžiniškas srautas vandens, kurį iš padangių pasiuntė Saulė. Daugiau kaip pusė žemės buvo apsemta vandens. Žvėrelius ir paukščius Saulė paliko sausumoje, o visas žuvis sumetė į bekraščius vandenynus. Ten jos dabar ir gyvena. Kartais jos dar bando iššokti iš vandens ir skristi, bet skrenda netoli ir vėl krenta į vandenį. Kartais jos iškyla į vandens paviršių ir pakreipusios galveles žiūri į Saulę – gal dovanos, gal vėl leis gyventi saulutėje?

patiko(7)



RSS

Atsakymai (7)

Burgis, Vasario 26 11:20  #

Aš taip galvoju…

patiko(0)



Akstė, Vasario 26 11:51  #

Gražu. Tikrai, žuvys tokios liūdnos.

patiko(0)



Rasa, Vasario 26 11:56  #

Bet per daug metų ir žuvų atsirado visokių… Jos turėjo laiko pagalvoti. Turėjo laiko save subrandinti tyloje. Kai kurios… Ir dabar… Jei tik mes mokėtume išgirsti, jei tik mokėtume… Kai šaukia banginis savo meilės dainą, mes girdim mažytį diapazoną jo garsų, kurie mums atrodo tik keistai virpinantys širdį. O išties, jei nebūtų žmonių sukurtų laivų ir kitų trukdymų, banginio meilės daina nuvirpėtų per visą visą vandenyną ir būtų girdima nuo vieno jo kranto iki kito… Tai išties sunku suvokti ir taip didinga! Ir nežinai jau, ar jie nebyliai, ar tai mes kurti…
O tyla… Ir tyla turi savo garsą, tereikia išmokti jį išgirsti…
Geros visiems dienos :)

patiko(1)



Arvydas, Vasario 26 13:26  #

Rasa, banginis – ne paukštis. Jis – žinduolis ;))

patiko(0)



Rasa, Vasario 26 14:46  #

Arvydui: na, tuo ir pasidžiaukim… Pats pagalvok, o jei jis būtų paukštis ir sugalvotų pakakot praskrisdamas tau virš galvos!.. ;)

patiko(0)



Arvydas, Vasario 26 19:55  #

Birdy, birdy in the sky
dropped a poopy in my eye,
i’m not sad, i don’t cry,
i’m just glad that cows don’t fly!

:))

patiko(0)



Ana, Gegužės 8 21:49  #

Ačiū… Šią pasaką panaudojau lietuvių k. pamokai.. Jeigu jūs nieko preš. Autorių nurodžiau:)))
nuostabi pasaka

patiko(0)



XHTML

Leistinos XHTML žymos:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>