Pasaulis nieko nemato ir negirdi…

Vienas draugas jaunystėje man pasakė: kai tu manai, kad jau visi žino, tai geriausiu atveju žino trečdalis tų, kurie turėtų žinoti…

*

O, koks teisus jis buvo!

Dabar jau nė to trečdalio nepasieksi.

Vaikščiodamas po Europos miestus, stebėdamas žmones milžiniškose parduotuvėse, vis galvoju tą liūdną mintį: tris atomines bombas susprogdinus per mylią nuo jų, tie žmonės vis tiek eitų į matavimosi kabinas, gertų kavą, šnekučiuotųsi… Metų metams užtektų to, kas sukaupta tose parduotuvėse, sandėliuose, bet ne – vis gamina, tobulina, gražina, nes žmonės gerai gyvena, gali pirkti. Ieško vis, ieško… O kur deda tuos, nebemadingus? Man atrodo, kad tai didžiausia valstybių paslaptis!

*

Žmonės – kaip žuvys. Čia pat dingsta vienas iš jų, kitas, trečias – na, ir kas? Likusieji gyvena savo įprastą gyvenimą… Mitingas Maskvoje dėl Ukrainos? Tai tokia pat smulkmena, kaip mitingas kovojančių prieš kailinių žvėrelių auginimą… Kaip oro uosto darbuotojų streikas: kažkas laiku neišskrido? na, ir kas? lėktuvą numušė? protestuosime, skaitysime… Tik tiek?! O ką dar? Gyvenimas eina…

*

Stebiu moksleivius savo gimnazijoje. Virusuotų tuo abejingumo virusu daugėja! Gal man kurį nors užpulti ir primušti? Tam kartui, tai dienai, na, savaitei, būtų apie ką pakalbėti, bet tik tiek…

*

Mane vaikystėje mokė apie Danko, kuris išplėšė savo širdį ir nešė kaip deglą, rodydamas žmonėms kelią. Mane, jautrų vaiką, tai paveikė. Dešimtmečiams… Dabar gal jau nepaveiktų? Pasaulis pasikeitė…

Atsakymai

Burgis, 2014-09-24 13:53:52

Ir tu pamatyk…

RascalLT, 2014-09-24 14:44:42

Mums svarbu tai, kas mums sukelia stipriausias emocijas. Sutinku tikrai, šiais laikais dirgiklių konkuruojančių dėl to emocinio “saito” daugiau nei praeityje. Bet ar mes mažiau jaučiame? Tikriausiai visiems kartais norisi, kad būtų aišku, ką mylėti, o ko nekęsti, kuo džiaugtis o dėl ko liūdėti. Bet man rodosi, kad mūsų pasaulis balansuoja tarp visaapimančio Orveliško karo, kai visos emocijos kreipiamos organizuotai (tenlink nenoriu), meditacinio Zen (ten mums dar anksti), ir kažko nedisciplinuotai margai paaugliško (kur manau esame dabar). Bet nesigailėkime to kas praėjo, padėkime vienas kitam subręsti ir pavyzdžiu padėti kitiems. O už gimnazistų mušimą minusas, tamsta 🙂

Aušra, 2014-09-24 15:08:07

Aš irgi vakar su dukra kalbėjau apie abejingumą vienas kito atžvilgiu gimnazijoje. Tiesiog man tai nesuprantama. Kažkas atsitiko, jeigu ne man tai ir nesvarbu, “nieko pakeisti vis tiek negalima”, o mes “mūsų laikais” už draugus kovodavom net jeigu ir nelabai ką pakeisti galėjome. Ir nežinia kas dėl to kaltas?

petras, 2014-09-24 15:19:45

Aušra, o jum negaila somalio išpūstapilvių vaikų ?

Aušra, 2014-09-24 15:21:46

Aišku gaila. Net keistai paklausėte, moteriai ir mamai visada gaila nelaimingų vaikų. Nesupratau kodėl taip sarkastiškai.

Jovita, 2014-09-24 15:53:41

Pasauliui reikia tikrų lyderių, nešančių savo širdis kaip deglus… Direktoriau, ar prisimenate, kaip moksleivių akys žibėjo po Jūsų kalbų?.. Kai kuriems ir po 20 metų vis dar žiba:)

http://www.ted.com/talks/benjamin_zander_on_music_and_passion?language=en

sonata, 2014-09-24 16:30:46

Visai proziškai pagalvojau – labai seniai per fiziologijos praktikos darbus atlikinėjome eksperimentą su varlės kojele idant įstikint, kad perdirgintas nervas pasiekia refrakterinį periodą. Pradioj kojelė timpčioja, dirginama elektros srove, rūgšties tirpalu. Paskui gali stiprint impulsą kiek nori ar didint tirpalo koncentraciją – amplitudė nulinė. Procesas grįžtamas, po kurio laiko vėl išgaunamas judesys. Man atrodo, dabar visų centrinė nervų sistema perdirginta tiek, kad net trečio pasaulinio karo grėsmė nepasėjo tiek panikos, kiek savo laiku kariuomenės įvedimas į Afganistaną. Lėtinis nuovargio sindromas, net ir jauniems žmonėms.

Ice, 2014-09-24 16:44:50

Aušrai: viskas priklauso nuo klasės ir atmosferos, kurią susikuria vaikai klasėje. Mūsų klasėje visi ėjo vienas už kitą ir ne vienas mokytojas yra pasakęs, kad klasė buvo išties vieninga ir per ketverius metus tą faktą esame ne kartą patvirtinę. Esame nusikaltę prieš direktorių. Kaltas buvo turbūt vienas žmogus, ėjome atsiprašyti visi. Vaikinai žaisdavo finale – klasės merginos stovėdavo už ,,gardo” virbų. Laimėdavo -visi džiaugdavomės, pralaimėdavo – merginos skatindavo juos. Ir visi reaguodavo į kitų nelaimes, stengdavosi kaip galima padėti. Visi priklauso nuo žmonių nusiteikimo ir supratimo, kaip reikia savo aplinką paversti malonia.

Darius, 2014-09-24 23:21:13

O man kažkodėl Somalio vaikų negaila.

Rasa, 2014-09-24 23:33:28

Dariui: kodėl?