Gavau tokį savo pirmokėlės laišką:
*
Labas seneli. Kaip sekas su sveikata?
{MAN Labayyyyyyyyyyyyyyi patyyyyyyyyyyyiko tavo paaaaaaaaaaaaaaasaka}
{100 %} {ar galėtum man parašyti pasaką apie arklyyyyyyyyyyyyyyyus?}
{Atrašyk greyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyičiausiai rytoj}
{Sent by MILDA}
*
Ir vėl pagalvojau – reikia visus mokyti ir mokyti, kad gyvenime neturi „sektis“, reikia viską pačiam pasidaryti!
Vakar mūsų krepšininkams nesisekė, o patys padaryti dar nemoka… Tikėkimės, kad išmoks. Svarbu, kad neapsidžiaugtų tuo, jog vienas kitas rungtynes „pasisekė“ laimėti.
*
Su sveikata man, Mildute, nesiseka… Bet aš geriu vaistus, aplankau vieną kitą gydytoją ir gyvenu sau patenkintas!
Rytoj surengsiu seminarą matematikos mokytojams. Nesitikiu, kad pasiseks, – aš stropiai ruošiuosi.
*
Ir gerą žmoną gauti man ne pasisekė, o aš pats ją susiradau, pasirinkau, suviliojau… Gerai, kad prieš tai buvau pasimokęs, parepetavęs (tik iki bučinio!), tai ir neapsirikau!
Atsakymai
Aitvaras, 2015-09-21 09:10:54
Repetavau su viena. Bet ištekėjo už tokio šiek tiek pagyvenusio amerikiečio…
O jūs repetavot iki bučinio jį įskaitant ar ne?
Burgis, 2015-09-21 09:15:04
Aitvarui: įskaitant… Bet dariau tai nemokšiškai (niekas gi mokykloje nemokė!), be aistros…
vitalis, 2015-09-21 10:11:54
Sėkmę galima dar vadinti lemtimi, likimu, vedimu ir pan. Manau, kad negalima jos įgnoruoti, kaip neatsikiariamos mūsų būties dalies. Be jos gyvenimas netektų savo žavesio 🙂
Rasa, 2015-09-21 12:15:48
🙂
Žmogus važiuoja į svarbų susitikimą, vėluoja, bet neranda, kur pastatyti automobilį. Žiūri į vieną pusę, į kitą, bet niekur neranda. Ir meldžiasi dievui: „Dieve, padėk man rasti vietą, kur pastatyti mašiną… Labai tavęs prašau, tai man labai svarbu… Jei padarysi, kad rasčiau vietą, aš paaukosiu vaikų namams, aš eisiu sekmadieniais į bažnyčią, aš mesiu gerti kavą, aš… o… jau pats radau, Dieve, nebereikia“…
vitalis, 2015-09-21 17:44:24
Rasai: nereikėjo taip suvulgarinti.
Aš juk ne apie krepšinį ar vairavimą, o apie santuoką ir jai panašius dalykus norėjau.
Rasa, 2015-09-21 18:53:15
Vitaliui: hmmm… Sakai apie santuoką nori. O ko čia norėt, pabandyk ją ir viską sužinosi… 🙂
Ką čia geresnio prisiminus… 🙂 Prisiminiau apie santuoką. Demotyvacija tokia kažkur matyta buvo su jaunosios nuotrauka. Man patiko 🙂
“Aš meldžiausi Dievui, kad jis man pasiųstų gerą vyrą… Ir Dievas davė man gerą vyrą. O vyras nesimeldė… Tad jis gavo tai, ką gavo.”
Negaliu daug galvot apie tai, ką rašyt, nes dirbu dar 🙂
vitalis, 2015-09-21 21:28:27
Niekaip nesuprantu iš kur tokia agresija atsirado ir kodėl?
Ar tikrai nieks negyvena laimingoje santuokoje?
Ar tikrai nieks nėra girdėjęs savo sąžinės balso?
Ir Rasos negaliu atpažinti; juk Jums nebūdinga tokia retorika.
Labai keista.
Regina, 2015-09-21 21:39:39
Vitaliui: gyvena, ir dar kaip gyvena, tik nesigiria į visas keturias puses ir nekuria lyg kokia “pupytė” iš savo gyvenimo beletristikos.
vitalis, 2015-09-21 21:44:49
Jei gyvena – tai nuostabu, tuomet kaip tik turi į visas keturias puses skelbti ir visus užkrėsti laimingos santuokos virusu 🙂
Bravo, Regina, gerą mintį pasiūlėte 🙂
Aitvaras, 2015-09-21 22:10:36
Šiais laikais vien bučinių gal jau neužtenka…?
Tas ir blogiausia, kad turi su kažkuo bučiuotis ar dar daugiau.
Rasa, 2015-09-21 22:56:37
Vitaliui: na žinai 🙂 Kokia agresiją ir kur tu įžiūri? Juokiuosi aš tik. Tik juokiuosi…
Žinoma, kad yra daug žmonių, kurie gyvena laimingose santuokose. Bet aš tai dabar gyvenu viena, nesąžininga manęs klausti apie ją. Nes aš nežadu daugiau tuoktis, man tai neaktualu 🙂
Vis vien šypsausi… 🙂
Gerai, pasakysiu savo nuomonę. Santuokos šiek tiek skirtingai laimingos, juk jos tokios spalvingos, kaip patys žmonės. Kas man gražu santuokose, santykiuose? Paprastumas. Paprastos gražios smulkmenos ir akimirkos, kurios kaip lauko gėlės- ne tokios tobulos, kaip kokios orchidėjos, bet spalvotos, kvapnios, saulėtos, šviesios ir gaivinančios.
Gražu kai pav. migdaisi, o prie tavęs tyliai prieina ir užkloja pledu, kad nesušaltum. Gražu, kai pro miegus pajauti, kad į tave žiūri va taip:
Dvi miegančios akys –
tartum du užlipinti laiškai.
Tu sapnuoji dabar,
tu toli.
Tu man laiškus rašai.
Aš bijau pajudėti.
Aš bijau tavo mintį nutraukti.
Man reikia budėti.
Man reikia budėti ir laukti.
Laukti tavo laiškų –
laukti tavo akių.
Viskas bus kaip kiekvieną rytą:
atsimerkus, įteiksi tu man du laiškus.
Juose parašyta: “Nebijok!
Ir tenai, iš kur aš grįžtu, mes buvom kartu”.
Dvi miegančios akys –
tartum du užlipinti laiškai.
Tu sapnuoji dabar, tu toli.
Tu man laiškus rašai…
(Justinas Marcinkevičius)
Gražu, kai kepi paprasčiausius blynus, užmaišytus su meile, o tavo mylimas žmogus kažką veikia kitame kambaryje, bet tau gera ir šilta vien nuo minties, kad jis ten yra. Jis yra ir viskas atrodo savo vietose, o laimė plevena ore ir tu tiesiog ja kvėpuoji… Gražu žiūrėti, kaip pav. mano išsiblaškėlė dukra ruošiasi namo, o jos vyras surenka jos daiktus, nes ji nuolat ką nors pamiršta visur ir geranoriškai pabamba: “batus pasidėjai spintos apatinėje lentynoje. Ir pirštinių nepamiršk, jos antroje lentynoje nuo viršaus. Neieškok telefono, jau įdėjau į tavo rankinę…” 🙂 Gražu, kai prieini prie savo vyro, smaksančio prie kompo, iš už nugaros, apsikabini, pašiauši plaukus ir priglaudi veidą prie jo pakaušio. Jis tiesiog kvepia tavo vyru, ne kokiu stebuklu, bet geri tą kvapą ir švelni šiluma užlieja. O tada jis atsisuka ir jūs tiesiog švelniai pasibučiuojate… Gražu kai žiūri į kito akis, o matai save tokią gražią jo akyse 🙂 Gražu kai tave apkabina iš už nugaros ir jūs tylit- tiesiog žiūrit kaip jūroje skęsta saulė. Gražu, kai, būdavo, nuvažiuoji į kaimą, tėtis kaip visad sėdi lauke ir sutinka mus pirmas. O pasisveikinęs sako man: “eik pas mamą, pažiūrėsi kokią naują suknelę karalienė nusipirko…” Mama nepamena, kad jis ją vadindavo karaliene, o mes pamenam. Gal jis tik jai už akių taip apie ją sakydavo, nežinau 🙂 Laiminga santuoka paprasta ir graži kasdienėmis smulkmenomis kaip iš M. Martinaičio eilių:
Tu pareini, išvargus ir pablyškus,
bet vėl matau neįtikėtinai nekaltą.
Kaip kokoną praplėšia peteliškė,
grakščiai prasagsčiusi, velkiesi paltą.
Atrodydavo- viskas jau praėjo:
bus namuose nyku ir tuščia…
Bet į tave taip netikėtai pažiūrėjau,
lyg pirmąkart gyvenime pabusčiau…
***
Laiminga santuoka paprasta ir neišvaizdi, kaip kasdienė duona. Man taip atrodo. Bet juk ko meldžia tikintys? “…Kasdienės duonos duok mums šiandien…”
Negaliu aš rašyti trumpai ir mane tikrai ištrenks iš čia vienąkart, geriau jau manęs nieko neklaust 🙂
vitalis, 2015-09-21 23:04:25
Rasai: AČIŪ – už nuostabų tekstą.
Jūs nuostabi.
Skleidžiate meilę ir laimę.
Aš vis Jus paraginsiu karts nuo karto parašyti taip gražiai 🙂
vitalis, 2015-09-21 23:50:25
Burgiui: AČIŪ – už tinklaraštį.
Be Jūsų nebūtų tokių gražių akimirkų.
Andrius, 2015-09-22 14:05:25
Rasa, puiku! Man pirmą kartą įrašas pasirodė per trumpas. 🙂
Rasa, 2015-09-22 22:44:24
Andriui: 🙂 Na, jei perskaitei, tai spėju esi tas Andrius iš visų Andrių, kuris mėgsta fotografuoti, jo pavardė iš K ir kuris žadėjo keliauti į Maroką…
Ar mano moteriška logika neteisinga?
qwerty, 2015-09-22 22:50:02
Taip, mūsų Rasa talentinga rašytoja. Gerai.
Andrius, 2015-09-23 13:08:38
Rasa, viskas teisingai. Mes viena skitą dažniau suprantam, nei mums patiems atrodo. 🙂
mama, 2015-09-24 23:14:31
manau, ne aš viena apsižliumbiau
ready, 2015-09-25 21:01:49
Aina sau, Rasa. Kaip gražu. Beveik buvo pamiršta, kad taip gerai aš gyvenu. Ačiū.