Šįryt iš tolimų kraštų gavau štai tokį mielą laišką:
*
Brangus Direktoriau,
atsiprašau už vėlų laišką sekmadienio vakarą, tačiau norėjau su Jumis pasidalinti keliomis mintimis. Jau kurį laiką bandžiau Jums parašyti, tačiau vis nerasdavau tinkamų žodžių, nors iš tiesų nesu tikra ir dabar, tačiau jaučiu, kad daugiau laukti nebereikia.
Jei atvirai, sugrįžti į Gimnaziją gruodį, apsilankyti Kalėdinėje popietėje, fojė išvysti visus moksleivius, tačiau direktoriaus kabinete nerasti Jūsų – tai buvo pati keisčiausia diena Gimnazijoje. Visada sakydavote, kad mokiniai sukuria Gimnaziją tokią, kokią turime, tačiau Jūs buvote visada tas įkvėpimas, kuris padėdavo mums tokiais tapti – geresniais, sumanesniais ir stengtis dėl Gimnazijos, kurią taip mylime. Išmokome klausti, ieškoti atsakymų, siekti dangaus aukštumų, ruošėmės gyvenimui, mėgavomės mokslu, žiniomis, bandėme sugerti visą išmintį, bet tik todėl, kad kiekvieną dieną matėme pavyzdį – Jus, Direktoriau! Labiausiai noriu padėkoti už laisvę, kuria kvėpavo Gimnazija. Už laisvę, padėjusią ieškoti savęs, išmokiusią kurti ir gyventi. Iš tiesų, Gimnazijoje mes ne egzistavome, o gyvenome! Ačiū Jums už tai.
Tikiuosi, kad Jums viskas gerai ir kad kada nors bus galimybė Jus sutikti ir paklausti!
Nuoširdžiai, MMMMM
***
O aš deginu praeitį… Tiesiogine ir perkeltine prasme.
Tiesiogine – į ugnį sumečiau visokius pagyrimo raštus, diplomus, laiškus, kvietimus, padėkas…
Išskyrus – savo meilės laiškus.
Išskyrus – brangiausių žmonių sveikinimus.
Išskyrus – artimiausių žmonių gėrio įrodymus.
Perkeltine prasme – stengiuosi negyventi prisiminimais. Stengiuosi gyventi dabarties darbais ir ateities planais. Ir man sekasi! Šis rytinis laiškas yra dabartis, kurioje – visa praeitis. Kai (jei) visi mane pamirš – neliks praeities, bet kol yra tie, kurie atneša praeitį į dabartį, man nereikia gyventi prisiminimais!
***
Skaitau įdomią e. lockhart (taip, mažosiomis raidėmis… – B.B.) knygą „we were liars“. Penkiolikametė vakare viena maudėsi jūroje, galva atsitrenkė į uolą, patyrė stiprų smegenų sukrėtimą ir… daug ką pamiršo. Dabar, po dviejų metų, ji stengiasi prisiminti, kas iš tiesų įvyko tą vakarą, bet kodėl niekas nepadeda jai? Visi visaip vengia kalbėti apie tą dieną…
Nedaug liko skaityti, netrukus sužinosiu tiesą.
O ar aš kada nors sužinosiu kokią nors kitokią tiesą apie savo praeitį?
***
Pateikiu jums vieną įrodymą, kurio dar nesudeginau… Kada man buvo 43-ji? Prieš daugybę metų! Bet aš ir dabar pasakyčiau tai žodis žodin. Dabartis nesiskiria nuo praeities. Aš taip gyvenu.
Atsakymai
Burgis, 2015-02-09 08:42:02
Ačiū Tau!…
Marius, 2015-02-09 09:29:14
Burgiui:
Senelis, kuris gali savo pasakomis sudominti ne tik savo anūkus, bet ir kitus senelius yra išties kažko vertas, kaip minimumo tai išgirsti jam skirtą sveikinimą per pageidavimų koncertą:
Seneli, mano mielas, geras seneli,
Buvau tokia laiminga pasakoj tavo.
Seneli, mano mielas, geras seneli,
Tikėjom rast pasakų šalį,
Kur gėlės žydi amžinai,
Kur saulėti keliai.
Andrius, 2015-02-09 10:15:26
Pliusas už negyvenimą prisiminimais.
O aš vis pagalvoju: ar normalu ilgai prisiminti savo mokyklą, mokyklos laikus? Ne epizodiškai, o dažnai ir su smulkmenomis.
Mane tokie nostalgiški, vaikiškai naivūs prisiminimai priverčia manyti, kad juos prisimenantis nelabai paaugo nuo tų mokyklinių laikų…
Burgis, 2015-02-09 10:20:37
Andriui: jauniems tai nieko tokio, bet gyventi vien prisiminimais senatvėje – baisu…