Mirė rašytojas Vytautas Petkevičius. Rašytojas? Visuomenės veikėjas? Paskaitykite internautų komentarus – dauguma jų visai neprimena nekrologų, užuojautų. Vertinama viskas iškart: žmogus, jo elgesys, kalbos ir jo kūryba. Tai neteisinga!
V. Petkevičius didžiajame Sąjūdžio mitinge stovėjo greta A. Brazausko. Po to AMB vardu dar gyvam esant pavadinta Lietuvos Respublikos mokykla, o V. Petkevičius vaikščiojo po teismus. Nei asmenybės, nei visuomenė neišlaikė istorinio vertinimo egzamino…
Palikime V. Petkevičiaus kūrybą be „nusprendžio“ bent kol rašytojo kapas šviežias. Bet pažvelkime, ko ir kaip dabar mokomi jūsų vaikai. „Sureitinguokite“ šiuos lietuvių rašytojus ir poetus:
Ignas Šeinius,
Eduardas Mieželaitis,
Antanas Škėma,
Antanas Venclova,
Juozas Baltušis,
Petras Cvirka.
Pavyko išvengti politinio šališkumo? Labai abejoju! Viena J. Baltušio kalba lyg „nubraukė“ visas „Parduotas vasaras“… O iš tiesų „parduota“ literatūra.
Atsakymai
Aurelija, 2008-12-12 14:20:10
Nee…man niekaip nepavyks…nežinau, sunki užduotis…
Giedrius, 2008-12-12 14:26:29
Nesupratau klaustukų? Rašytojas? Taip!Rašytojas! Visuomenės veikėjas? Taip! Visuomenės veikėjas! Ant dienraščių bei interneto svetainių komentatorių nereikia pykti…Jie serga. Joks sveikas žmogus nepils pamazgų ant žmogaus, kuris nebegali pasiteisinti. Tokie žmogėnai tylomis tarnavo “bildukais” (duonos riekei, grietinei bei kitokiems riebalams…užtekdavo), vėliau maišais tempė bylas iš KGB pastatų, miklino liežuvį naujųjų ponų batams, siaubė disidento A.Bendinsko namus, naikino J.Baltušio knygas…Nereikia pykti…Jie serga. Anot a.a.R.Gavelio, “kaniukų sindromas”. Beje, J.Baltušis savo vasaras “pardavinėjo” pats…O dabartiniai Lietuvos “vyr.šventieji”…išmokė skraidyti žemę. Reikia žemės sklypelio…jis iš pelkyno ima ir nutupia pajūryje ar prie ežero. Kur jau ten a.a.J.Baltušiui ar a.a.V.Petkevičiui:-).
Nepiktas, 2008-12-12 14:43:03
Kaip sakoma apie mirusius gerai arba nieko. Todėl šį karto nieko.
Burgis, 2008-12-12 15:03:58
Puikus komentaras, Gerb. Giedriau, bet nereikia pykti… 🙂
Giedrius, 2008-12-12 15:47:44
…ir nepykstu:-)
Mantas, 2008-12-12 16:22:53
oficiali biografija wikipedijoje:
1946, 1947 ir 1949 m. vasaros metu buvo siunčiamas į įvairius Kauno apskrities valsčius kovai su po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje veikusiais rezistencijos dalyviais.
1949 m. Kauno statybos tresto Nr 2. komjaunimo organizatorius. 1950 m. Kauno LLKJS miesto komiteto skyriaus vedėjas. 1951 m. pervestas LLKJS CK atsakinguoju organizatoriumi, vėliau Šiaulių srities LLKJS sekretorius. 1952-1954 m. Centrinės komjaunimo mokyklos klausytojas, 1954 m. LLKJS CK skyriaus vedėjas, CK Biuro narys. 1954-1958 m. LKP Radviliškio rajono komiteto antrasis sekretorius
labai, labai įdomi veikla ir jos kryptis.
V., 2008-12-12 17:36:04
Palaukit, palaukit. Yra padorumas ir yra jo ribos. Jeigu Petkevičius buvo stribas, tai jis ir BUVO STRIBAS. Kažkada tuo didžiavosi – kai buvo patogu. Nors it kokios žavingos būtų jo knygutės vaikams – skaičiau, žavėjausi.
Pvz., Kostas Kubilinskas būtų likęs vienas “pačių pačiausių” lietuvių vaikų poetų, bet jis trokšdamas poetinės šlovės buvo INFILTRUOTAS į lietuvių partizanų būrius, juos išduodamas pasmerkė mirčiai, užtat gavo teisę KURTI ir būti SPAUSDINAMAS. Berods paskui neištvėrė pats, nusižudė.
Baltušis tik pašnekėjo… bet nelaiku. Visgi ta jo kalba net neprilygsta Petkevičiaus ir Kubilinsko “žygiams”.
Ir nesakykit, kad “apie mirusius arba gerai, arba nieko”. Aš ir nesakau nieko. Tik faktus – kas buvo kas.
Mantas, 2008-12-12 17:54:56
“Patriotinės visuomenės sąmonėje K.Kubilinskas išliko kaip lietuviškas Judo pavyzdys. Čekistų agentas nuo 1946 metų, pravarde Varnas, 1948 metų vasarą buvo infiltruotas į Dainavos partizanų štabą, slapyvardžiu Kapsas. Jam buvo patikėta pogrindžio literatūros leidyba. Saugumas jam ir jo bendrui A.Skinkiui, pravarde Rytas ir partizanų slapyvardžiu Vilnis, buvo pavedęs sunaikinti Dainavos partizanų štabą. Šią užduotį jiems pavyko įvykdyti. 1949 metų kovo pradžioje jie bunkeryje nušovė miegantį partizaną B.Labėną-Kariūną ir iš Alytaus atvedė enkavėdistų kariuomenę, kuri sunaikino štabo bunkerius. Tada žuvo 15 partizanų, tarp jų – vadas V.Voveris-Žaibas, trys partizanai buvo suimti gyvi. Ši čekistų operacija vadinta “Kanibalai” – niekšo darbui buvo parinktas tinkamas pavadinimas. K.Kubilinskas neaiškiomis aplinkybėmis 1962 metais mirė poilsio namuose pamaskvėje.”
Burgis, 2008-12-12 19:15:06
Nesupratote…
Norvegas Knutas Hamsunas, Nobelio premijos laureatas, buvo kaltinamas bendradarbiavimu su naciais. Ar jums tai rūpi, kai skaitote jo kūrybą? Ar norėtumėte, kad jo knygos nebūtų verčiamos į lietuvių kalbą?
„Rankraščiai nedega“ – parašė Michailas Bulgakovas. Labai teisinga mintis!
Žodis atsiskiria nuo kūrėjo ir gyvena savo gyvenimą net tuo atveju, jei kūrėjas – jau triskart žmonių prakeiktas…
Rasa, 2008-12-12 19:54:11
Burgis teisus. Jei imtume knaisiotis po visų įžymių žmonių gyvenimus, atrastume visko.
Stribas, fašistas, partizanas (kovojęs už laisvą Lietuvą?)- žodžiai, tik žodžiai. Kiekvienas stribas, partizanas ir t.t. buvo kažkoks konkretus žmogus: kažkas paklydęs, kažkas įtikėjęs idėja, kažkas kvailas. Ir sakyti, kad fašistas blogas, o partizanas geras, tai tik standartinis mąstymas, nes dabar tokie laikai atėjo. Mano močiutę norėjo užmušti partizanai, nes ji visai jaunutė netyčia pamatė jų slėptuvę… Ar jie buvo geri? Mano senelį galima būtų pavadinti fašistu, nes jis buvo labai jaunas ir tarnauti vokiečiams, jo nuomone, buvo labiau apsimokantis dalykas, negu tarnauti rusams. Bet jam tebuvo gal 20m., ar tie jauni žmonės sąmoningai suprato, kaip viskas yra iš tiesų? Partizanai… Vieni iš idėjos, kiti… 🙂 Buvo ir partizanas mūsų giminėj- varė vyrukas samanę ir ėmė gaudyt jį. Išėjo pas partizanus. Žuvo. Dabar kažkur pagarbiai įrašytas, giminės dokumentus turi, patvirtinančius. Nežinau, aš nuo vaikystės į visus tuos dalykus žiūriu abejingai. Žmogų gali smerkti tik jį gerai pažindamas, o ne prisimindamas kažką, kuo jis buvo prieš šimtą metų 🙂
V.: „Kostas Kubilinskas būtų likęs…“ O argi neliko nuostabiausiu vaikų poetu?! Jo didelė knyga nutrinta ir suplyšus pas mus nuo vaikų rankučių… Ar vaikams, kurie skaito, rūpi, kuo jis buvo? 🙂
Nepiktas, 2008-12-12 20:44:43
Kažkoks poetų mirimo metas, vakar Petkevičius, šiandien Geda…
Matilda, 2008-12-12 21:53:15
Didieji išeina poromis-kad smagiau būtų, kad ir kitame pasaulyje turėtų su kuo bendrauti.Ši,,pora’ gana ekscentriška, bet nors turės apie ką pasiginčyti, ir ne mums juos teisti. Tai buvo ASMENYBĖS, o kiek iš peizojančių Delfyje ar lietrytyje galėtų nors dalelę tos asmenybės turėti? Juk d ažniausiai pamazgas pila nevykėliai, nieko gyvenime nepasiekę, atsigaunantys tik įkandę kitiems. Liūdnas savaitgalis, liūdna metų pabaiga, nors ir visi metai, pažymėti skaudžiomis netektimis. Tebūnie jiems lengvesnis kitas gyvenimas. O mums tik lygiuotis į juos- išėjusius.
V., 2008-12-13 00:51:23
Taip, ir aš turėjau “nutrintą” Kubilinsko knygą, bet nuo tada, kai sužinojau jo darbelius, nebekilo noras skaityti savo vaikams. Išmesti – ranka nekilo, atidaviau vaikų darželiui.
Sakote, tekstai -sau, o žmonės – sau? Nesutikčiau. Pažiūras galima turėti įvairias (priklauso nuo aplinkybių, kuriose užaugai ar atsidūrei). Bet ten, kur yra klastinga išdavystė ir kur praliejamas kraujas, yra nusikaltimas.
B.B. ,sakote, Knutas Hamsunas “turėjo ryšių su naciais”. Bet nebūtinai žudė, ar ne?
– o pvz., kokio Hitlerio ar Stalino (ar “paprasto” žmogžudžio) eilėraštukus vaikams apie gėlytes ir drugelius savo anūkėliams jūs skaitytumėte? Aš – ne.
V., 2008-12-13 00:57:34
Rasai. O aš nežiūriu abejingai, netgi labai NEABEJINGAI, nes iš visų 4 mano senelių, visų 6 dėdžių ir abiejų tetų (+ tėčio ir mamos) buvo atimti namai, o gyvenimai ar gyvenimo nemaža dalis – buvo pražudyti arba labai labai smarkiai komplikuoti.
Stribas yra stribas. Pralieti kraują- reiškia pralieti kraują. O “moja chata s kraju”… – labai nekokia pozicija.
Burgis, 2008-12-13 08:30:20
V.:
Pamiršk mane, svajotą ir mylėtą,
Pamiršk mane, kaip sapną pamiršti…
***
Tu nemyli manęs. – Ir sunkiai ošia sodai.
Ir skaudžiai ant laukų pabyra vyturėliai…
***
O tu dainuok, plačiai atvėrus langą,
O tu dainuok, mergaite mylima…
***
Tu padainuok, šaunus bernioke
Iš Suvalkijos lygumų…
***
Šiuos keturis K.Kubilinsko eilėraščius sudėjau į knygą, kurioje daug man mielų eilėraščių ir paveikslų, dar tada, kai nežinojau (nežinojau! tik iš šios diskusijos sužinojau…) K.K. biografijos. Bet toje knygoje yra tik vienas Maironio eilėraštis (atspėkite, kuris?), nors biografiją lyg ir žinau. Ar todėl, kad nemėgstu kunigų? Ne, todėl, kad dauguma Maironio eilėraščių nesminga man į širdį, o apie bernioką iš Suvalkijos lygumų dainavo, dainuoja ir dainuos visa Lietuva.
Nėra mano knygoje nė vieno S. Gedos eilėraščio, o vakar iš rašinių sužinojau, kad tai buvo vienas iš realiausių pretendentų Nobelio (!) premijai. Teisiamasis…
Aš vėl savo: atskirkime kūrybą nuo žmogaus! Savo anūkėliams tikrai nepasakosiu, ką padarė K.K., bet dainuosiu apie bernioką…
Jie kada nors sužinos, kad senelio mėgiamas P.Širvys buvo girtuoklis, o J. Marcinkevičius – TSKP narys. Ar tai pakeis jų nuostatą dėl “…tu tyra ir šviesi, lyg Oginskio graudus polonezas…”? Noriu tikėti, kad nepakeis!
Kaip galėjo K.K. padaryti šiurpų nusikaltimą? Poetai gyvena jausmu – ne protu. O nuo jausmo – du keliai: 1) į didybės maniją, liguistą pripažinimo troškimą arba 2) fanatiškas tikėjimas kokia nors idėja, dėl kurios galima padaryti bet ką. Atleiskime ir užjauskime.
Rasa, 2008-12-13 09:50:59
V.:„Pralieti kraują- reiškia pralieti kraują. O “moja chata s kraju”… – labai nekokia pozicija.“
Kraują liejo visi tais laikais. Nukentėjo irgi beveik visi tais laikais. Mano senelis atbuvo uralo kasyklose politiniu kaliniu, nors net nespėjo nieko nušauti, kiek žinau, jį pačioj pradžioj patį pašovė. Stribas nebuvo daug blogesnis už partizaną, tik jo įsitikinimai buvo kiti. Jis kitais dalykais tikėjo. O tikėjimo vedami, žmonės žudė visais laikais. Nuo kryžiuočių laikų 🙂 Aš tiesiog gana ramiai tai priimu taip, kad tiesiog buvo toks laikas. Man labiau antipatiją kelia viena bobutė, kuri tiesiog šiaip sau paskundė, kad netoli mano močiutės vienkiemio slapstosi rusiukai (jauni, palikti ir išsigandę), kuriuos sušaudė, negu kažkoks žmogus, kuris bent jau tikėjo, kad elgiasi teisingai. Visi tie eiliniai partizanai, stribai, kareiviai, buvo tiesiog kažkieno (vadų) idėjų aukos. O jau paskui istorija visaip varto, kurie geri ir kurie blogi, pagal tai, kokie laikai atėjo…
Prisiminkit ir tai, kad šlykštūs spekuliantai dabar virto gerbiamais verslininkais 🙂 Kažin kaip jie persikūnijo? Ar jie kitokie žmonės, jei vadinsime nusikaltėliais spekuliantais ir jei vadinsime verslininkais? 🙂
Žmogus yra geras arba ne 🙂 Net jei jo idėjos klaidingos. Vokietis, išgelbėjęs kelis šimtus žydų, vistiek fašistas?
Suprantu, kad čia beprasmiškai kalbu, nes V. ir kiti, pagaliau ir aš, esam susistovėję žmonės, turintys savo nuomones, tačiau vaikai tegul tik domisi viskuo. Mielai sutikčiau, kad ir Stalino, Hitlerio, bei Markso leidinius pastudijuotų 😀
Na, laikas keliaut ieškot Kalėdų senelio, dovanėlių prašyt, nes paskui šeimyna negaus 😀
P.s. O Širvį, nors jį vadino poetu, negrįžusiu iš karo, argi galima pasmerkti?
…Geriu
Žalią tylą,
Geriu
Žalią šilą.
Geriu
Ir apsvaigęs
Einu.
Negaila
Man aukso.
Negaila sidabro.
Tik tų
Praūžtųjų dienų.
Bet…
Ne viskas
Išgerta.
Ne viskas
Pragerta.
Aš didelius
Lobius valdau.
Turiu
Savo džiaugsmą.
Ateik, –
Dovanosiu ir tau…
Rasa, 2008-12-13 09:55:02
Atsiprašau, ten gale turėjo būti :
Turiu
Savo džiaugsmą.
Turiu
savo skausmą.
Ateik, –
Dovanosiu ir tau… :))))
Rasa, 2008-12-13 10:10:49
Bekepdama žuvį kažkaip kvailai ir juokingai pagalvojau, kad jei kūrinį reikia sieti su kūrėjo asmenybe, beliktų skaityti… Bibliją :))) Nes ten tarsi Dievo žodis. Bet… Ir ten liejasi kraujas… :)))) Bent kai kuriose vietose :))))
Burgis, 2008-12-13 10:44:07
Rasa, Jūs kepate žuvį? Koks sutapimas! Ir mano Albina kepa… Tuoj draugai iš Vilniaus atvažiuos.
***
Biblija buvo paskutinė knyga, kurią matė inkvizicijos laužuose sudeginti žmonės… Bet juk tie, kurie degino, tikėjo, kad atlieką ŠVENTĄ darbą! O gal ir K.K. tikėjo?
Vainius, 2008-12-13 13:54:56
Kad jau pakrypo kalba ir apie K. Kubilinska, tai labai abejoju ar tikejo. Labai labai sudetingi laikai buvo, galbut tiesiog turejo rinktis tarp ”bendradarbiavimo” arba susidorojimo su juo. Tik vis delto jo poeto morale buvo per astri, kad galetu savo toki poelgi istverti, del to nusizude savo vadindamas suniu.
V.V.Landsbergis yra pastates spektakli ”Bunkeris” sia tema, kur bando isijausti-suprasti i K.K. ir apskritai laikmecio jausmus.
O ”Pamirsk mane” yra nuostabu nuostabiausias eilerastis.
Vladas, 2008-12-13 15:34:27
Negaliu susilaikyti, pakęsti tokio amoralumo:
Stribas, fašistas, partizanas (kovojęs už laisvą Lietuvą?)- žodžiai, tik žodžiai.
Viskas marmalas, nėra padorių žmonių, visi vienodai nusipelnę?
Mano močiutę norėjo užmušti partizanai, nes ji visai jaunutė netyčia pamatė jų slėptuvę… Ar jie buvo geri?
Vadinasi, nenušovė? Nors derėjo — buvo stribo duktė? Vis tiek negeri?
Partizanai… Vieni iš idėjos, kiti… 🙂 Buvo ir partizanas mūsų giminėj- varė vyrukas samanę ir ėmė gaudyt jį.
Išėjo partizanauti dėl samanės? Koks protėvių atminimo išniekinimas! Ar gal jums samanė — akivaizdus blogis? O legalus pilstalas — jau gėris, už kurį turiu mokėti dešimteriopą kainą? Kavą geriate?
aš nuo vaikystės į visus tuos dalykus žiūriu abejingai.
Toks neprincipingumas, dorovinis palaidumas demokratijos sąlygomis plinta jau visuotinai. Nes be pagarbos nuosavybei (pačia plačiausia žodžio prasme) nebelieka nešališkų rodiklių, nepajudinamo doros ir santaikos pamato. Visuotinai nubalsavus, žmogaus vertinimo vidurkis bus košė, atpalaiduojanti nuo bet kokios atsakomybės.
Man K. Kubilinskas nepadarė nieko blogo. Tiesiogiai, nepaisant tėviškės kaimynų, geriausių ūkininkų, mokytojų, Daugų krašto šviesuomenės sunaikinimo. Bet man svarbiau kūrybos grožis, nežemiški tikslai, o sudėtingų aplinkybių nežinau, žmogaus dvasion neįlįsi, todėl aš balsuoju, kad Kostas gerietis. Kadangi mūsų dauguma, jam nebeteks atsakyti, atsiteisti prieš žmones, kuriems nusikalto? Patys jie turės teisintis, kad matyt neįvertino, įskaudino jautrią menininko sielą?
Tai jau visai kitas dalykas, ne žmogaus atskyrimas nuo jo kūrybos. Be abejo, Kosto, Salomėjos eilėdara puiki. Bet tada būkim nuoseklūs — kodėl sudeginta ir politkorektiškai neminėtina nemirtinga, bet neantifašistinė prieškario kūryba? Kodėl niekas nenori žinoti puikių Stalino eilėraščių?
Bet aš siūlyčiau pasigrožėti ne tik puikia eilėdara, bet ir kilniomis mintimis, tvirtu padorumu, pagarba nuosavybei ir protui: Liaudies gynėjai ir liaudies priešai.
V., 2008-12-13 16:37:44
Rasai ir B.B.Cha, žuvį kepu ir aš! Tik jūs savąsias jau suvalgėte, o manosios dar tik skrunda… Vaikai kaip katinai aplink sukasi.
Vėlyvi pietūs, bet – kai buvo “laiku”, tai visai netikėtai draugė pakvietė cepelinų. Mažas kulinarinis stebuklas – ir šventė, kai nereikia pusę dienos prie jų dirbti.
Pasielgiau kaip “bloga mama” – palikau vaikus alkanus (na, iš tiesų ne tokie jie ir alkani…) ir išvažiavau trumpam papramogauti. Siaubas, ar ne?!
V., 2008-12-13 16:45:37
Rasai. Ne, nebūtina sieti. Bet kai kūrinys yra gražaus visom prasmėm žmogaus – maloniau ir “ant dūšios”.
O kad “mažai skyrėsi” stribai ir partizanai… Kad stirbai “nebuvo daug blogesni’?… tai turbūt atskira tema, bet aš manau, jūs žiauriai klystate.
Partizanai neturėjo kitos išeities. Jų dauguma miškan išėjo priešindamiesi sovietų okupacijai arba nenorėdami tarnauti rusų armijoje (pvz.,mano du dėdės-gavo lagerio po 25 metus.). O stribai juos medžiojo – negana to, trėmė tautiečius ir po to plėšė jų turtą. Na, kaip sau norite, GERO stribo aš niekaip neįsivaizduoju.
Ar matėte filmą “Vienui vieni” apie Lietuvos partizaną J.Lukšą? Labai rekomenduočiau.
Giedrius, 2008-12-13 16:45:56
P.Širvys nebuvo girtuoklis:-) Jis buvo Karys. “Lauko” juodadarbis.
Rasa, 2008-12-13 17:24:02
V. galbūt aš klystu 🙂 Bet mano toks supratimas.
O žuvies dar man liko… 🙂 Pas mus liko mažai valgytojų 🙂 Bet cepelinų ir aš norėčiau… 🙂
„Partizanai neturėjo kitos išeities“- kodėl?! Beveik visada žmonės turi kelias išeitis. Gal kada susitiksim, tada pasiginčysim moteriškai, gerai? 🙂
Giedriui: tai taip žmonės sako 🙂 Man kažkaip nė vieno iš tų žymių žmonių neteko pažinti, tai nieko bloga pasakyti ir negaliu apie juos 🙂
Giedrius, 2008-12-13 17:43:56
“Beveik visada žmonės turi kelias išeitis”:-) Rinkitės kitą:-) Jeigu neturite blogų žodžių apie juos, tai sakykite…gerus!
Rasa, 2008-12-13 18:22:32
Ponas Vladai: ačiū už tokį ilgą komentarą :))) Tik mažas patikslinimas- mano močiutė tikrai nebuvo stribo duktė :)))) Nors gal jums ir apmaudu, kad jos nenušovė 🙂 Ji tiesiog nuėjo aplankyti truputį vėlesniu laiku draugės… O tos draugės namuose, rūsyje, slapstėsi partizanai, tai ji ir pamatė ko nereik 🙂 Apie stribus nutuokiu mažiausiai, ne jų mano giminėj tikrai nebuvo. Bet, nemanau, kad tai kam nors įdomu 🙂 Ypač iš tokios amoralios, neprincipingos ir kokios dar ten? Ai, dar aš turbūt prie tų doroviškai (ar doroviniai?) ar dorai palaidų priklausau… Tiesiog atsiprašau jūsų, kad apskritai kvėpuoju :)))) Jūs tik labai nesinervinkit, nes vyrams nervai širdžiai kenkia… O tai artėja šventės, paskui negalėsit nei legalios, nei nelegalios samanės nei užtart, nei išgert 🙂
Giedriui: tai aš ir sakiau gerus. Apie visus. Taip žmogus netyčia ir pasidarai amoralus… 🙂
Burgis, 2008-12-13 19:21:32
O mes dabar su draugais gėrėme gerą vyną, valgėme žuvį, ledus ir dainavome: “O tu ateik, ateik, per pievas per rasas, ramunę baltąją įpinsiu tau į kasas…” Draugai yra indikatorius, ko tu niekada negalėtum išduoti. Dėl jų esi geresnis, patikimesnis. Negaliu įsivaizduoti, kad jie dainuotų su manimi, jei būčiau vagis…
Rasa, 2008-12-13 20:02:27
Ot gyvenimas- net dainose visi rasoms ant galvos lipa… 🙂 „ateik … per rasas…“ :))))
Gero vakaro visiems… 🙂 Ir, kaip sakė katinas Leopoldas pelėms: „Vaikai, gyvenkime draugiškai“
V., 2008-12-13 20:04:52
B.B. Joooo…įdomūs tie jūsų patiekalai: žuvis ir ledai… :)))
Rasai.
Jūsų komentarai dažniausiai labai žavingi – pagalvoju kartais, kad būtų smagu Jus pamatyti – kokia ta fainoji Rasa. Bet tik jau nekoketuokit, niekas čia nepriekaištauja, kad kvėpuojat:))))
Bet dabar, dėl turėjimo ar neturėjimo išeities, tai galiu ginčytis iki begalybės. Jei akivaizdžiai – gal ką įrodyčiau.
Taip, yra dvi išeitys: eiti tarnauti į OKUPANTŲ kariuomenę (būti savo tautos išdaviku)- arba eiti į mišką ir kariauti prieš okupantus= mirti. Neužilgo.
Yra dvi išeitys: eiti į stribus (lieti tautiečių kraują, juos tremti) – arba neiti.
Yra dvi išeitys – būti parsidavėliu, bet gyvu, arba neišduoti savo tėvynės -ir pasilikti mažai šansų išgyventi.
Kai rusai (o paskui vokiečiai) užėmė Lietuvą, jie buvo priešai, okupantai. Kaip įsivaizduojate, pvz., savo sūnaus tarnybą priešui?
Nebent jūs nežinote, KĄ VEIKĖ stribai ir kodėl jie taip vadinosi. Tai sutrumpintas žodis ISTREBITEL – naikintojas. Beje, ir AA Petkevičius – žinojo, kur eina. Na, gal jaunas būdamas norėjo pašmaikštauti su šautuvu … bet kam tuo girtis, kai suaugi?
Rasa, 2008-12-13 20:56:27
V.: nebesiginčysiu 🙂 Tiesą sakant ką tik skambinau mamai su tėčiu pasikalbėti dar kartą apie mūsų kaimo (aš tai kaunietė, bet tuos tėvų kaimus vis vien laikau savais) stribus, partizanus, raudonus, baltus ir visus kitokius. Galvojau, gal iš tų vyresniųjų kartos ką nors atsimenu. Klausiau, kas iš jų buvo stribai, kas partizanavo ir t.t. Išgirdau dar vieną naują istoriją apie persirengusį vyrą, kuris slapstėsi nuo rusų armijos po moteriškais drabužiais 🙂 Pasikalbėjau, čia nebekalbėsiu apie tai, užtenka. Makalynė buvo tais laikais.
O dėl manęs, tai aš paprasta moteriškė ir tiek. Man 40m., taigi apie pokarį galiu spręsti ne iš asmeninės patirties 🙂 Buvo daug bjaurių žmonių ir daug gerų. Kaip ir dabar.
Atsakymas, 2008-12-13 23:18:56
Errare humanum est.
Rasa, 2008-12-13 23:31:14
Error in bello mors est.
Atsakymas, 2008-12-13 23:40:27
Rasai: taikliai!
Giedrius, 2008-12-14 09:03:53
Rasa: jeigu blogiems žmonėms dovanojate gėrį, tai ką dovanojate…geriems? Nejaugi nudaužyti abu skuostai?:-) Ir dainose rasoms visi ant galvos lipa, ir realybeje prilupa:-). Gera širdis kalta.Tik ji…;-)
Briedis, 2008-12-14 10:35:10
Tai juk klausimas buvo apie literatūrą… Jei atvirai – Petkevičius silpnas rašytojas, tipiškas socialistinio realizmo krypties menininkas. Be to parašęs turbūt pirmą romaną lietuvių literatūroje , kuriame aiškinasi santykius su politiniais oponentais. Tuom galutinai palaidodamas savo kaip menininko reputaciją
Kitas dalykas Kubilinskas. Jis geras poetas.
. Dabar dėl pokario laikotarpio. Reikia aiškiai įvardinti herojus ir išdavikus. Tikrai tad nevyko joks pilietinis karas. Jei nebūtų stipraus RA dalyvavimo , kovos būtų trukę ne 10 metų, bet 10 dienų.
Joks karas, o ypač partizaninis neapsiėjo be nelabai gražių dalykėlių – išdavysčių, žiaurių ir neteisingų nuosprendžių, sąskaitų suvedimo. Bet nežiūrint tai vis viena nereiktų makaluoti visko į vieną ir sakyti, kad visi buvo vienodi.
Šį laikotarpį turbūt objektyviai galės vertinti tik po kokių 100 metų, kai nebeliks asmeniškumų. Kad būtų aiškiau kaip tada jis bus vertinamas pabandykit dabar pažvelgti na tarkim į 1863 metų sukilimą. Ar lengviau atskirti kas buvo gerieji ir blogieji? 20 amžių vertinti bus sunkiau, nes tuom metu į karybos meną buvo įtrauktas PR (propagandos) elementas. Kariaujančios šalys visomis išgalėmis stengės ne tik nugalėti, bet ir įrodyti kad jie teisūs. Tas galioja beveik visiems šio amžiaus karams
Nors dabar sūnui skaitau Kubilinsko knygutes, Bet ateis laikas – būtinai papasakosiu ir apie Vaclovą Voverį – Žaibą, reikia berniokui augant turėti savo Robiną Hudą. Būtinai pasakysiu, kad jis negėrė, nerūkė, nepiktnaudžiavo valdžia. Dėl savo aukštų moralinių vertybių ir teisingumo turėjo didelį vietinių žmonių palaikymą, atvirose kautynėse ne kartą įveikė gerokai stipresnį priešą. Žuvo išduotas draugo, kuris tai padarė ne kankinamas, bet dėl geresnio ir sotesnio gyvenimo. Pabaigai vienas iš žmonių prisiminimų
Buvo tokis Vaclovas Voveris slapyvarde Žaibas, labai drūtas vyras buvo, anas su Vanagu buvo, cik jo bunkeris prie Daugų buvo.tai anas labai daug rusų priklojo, 1948m visa Onuškio garnizonų iššaudė, labai drąsus buvo, ale jį išdavė tas rašytojas Kubilinskas.
Rasa, 2008-12-14 13:20:24
Giedriau, aš nesu ypatingai gera. Aš normaliai saikingai gera… O jei paklaustum mano vyro, tai gal net sunkiai pakenčiama apibūdintų, nes jam atrodo, kad trumpinu jo gyvenimą nuolat prieštaraudama 🙂
Ką dovanoju geriems? Kai ką myliu, kai kam šypsaus 😀 Kaip bebūtų keista, mane seniai matyti žmonės atsimena iš šypsenos. Turbūt žvengiu, kaip arklys, arba dantys arkliški. Vyrui irgi užsieny be manęs gerai, sakė tik mano juoko trūksta. Daugiau nieko… 😀
O skriaust manęs nėra kam. Jei iškyla rimta konfliktinė situacija, mano smegenų darbas persikelia į kitą pusrutulį ir būnu kitokia 🙂 Manau esu gana vyriškų veido bruožų, gal net pikta iš išvaizdos moteriškė. Ir dar rūkanti (čia ir man nepatinka, atsidusau). Ir figūra ne moteriška. Taip kad prašau čia manęs neįsivaizduoti, kaip kokios plevenančios plaštakės didelėm akim 🙂
i2243, 2008-12-14 13:31:18
Nuoroda apie sena diskusija.
http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F88806
Geri straipsniai nemirsta.
anonimas, 2008-12-14 14:44:15
Pamastymui:
-
Ar kada isdrystumete cituoti pvz Hitleri ar Stalina savo kalediniame sveikinime (gal ir jie yra kazka idomaus pasake)? Ar skaitytumete Trockio pasakas vaikams (jei tokiu butu parasyta)?- “bla bla bla bla” A. Hitleris
-
Mires negali pasiteisinti??? O ar zuve partizanai galejo pasiteisinti, kai tas negerbiamas isdavikas Petkevicius pile pamazgas per televizija (LNK!!! tiesa pasakius, cia man buvo didziulis smugis)
-
isdavyste, tevyne, tevynainiu zudymas, dergimas ant iskylios tevynes istorijos- “rasytojo” nuopelnai!
-
Ar Vokietijoje nors vienas dar gyvas naciu rezimui dirbes, isdristu pasakyti, kad “nieko ten nebuvo”, o ir “zydu budavo blogu”???? Juk ir tarp naciu budavo is tikro geru zmoniu- bet ar isdristu kas nors taip pasakyti?
-
Ar nors vienas, kuris ginat “situos”, turit gimineje realiu istoriju is to laiko?? Mano mociute, senelis- abu partizanai- 25 metai lagerio (paleisti, aisku, anksciau laiko)- po to visas gyvenimas iki mirties su DIDZIULEMIS problemomis (nepriima i darba ir panasiai ir panasiai)- kai klausinedavau, mociute pradedavo verkti- ar as galiu po to skaityti “situos”- tuo paciu, netiesiogiai jiems nubiretu kapeikos (autoriniai)- ar as turiu moraline tese?
-
Ar galima jiems atleisti ka jie padare?- galima jei jie butu gailejesi- deje deje- bent jau petkevicius tyciojosi. Todel jis man pirmoje vietoje yra siuksle- o toliau manes nedomina.
-
Dauguma nuleidzia pokalbi apie sudetingus laikus- taip laikai buvo sudetingi- bet jei jau prisisiukslinai savo gyvenime- buk geras- iki gyvenimo pabaigos pratilek.
-
Ar skaitytum savo mamos zudiko poezija?? Cituotum ja internete? Nebukim mankurtais!
Saula, 2008-12-14 15:05:45
Žaviuosi p. Bronislovo išmintimi ir tolerancija. Pritariu geruolei Rasai.
Aš prieš „kapojimą kirviu“, Vladai. Ne mums teisti. Tik tie, kurie tai patyrė savo kailiu, turi teisę smerkti. Bet jie dažniausiai nesmerkia. Jie rauda, prisiminę tuos laikus. Sako: „Papuolėm tarp girnų: ką nušveitė į vieną pusę, ką į kitą. Jauni buvom. Sunku buvo susigaudyt“. Bet nesmerkia…
Saula, 2008-12-14 16:01:14
Užkabino ši tema. „Moja chata NE s kraju“. Jei leisit…
Nepakeliamai sunkūs, kartais virš žmogiškų galimybių buvo tie pokario metai. Mamytės šeimą vežė į Sibirą tris kartus. Pavykdavo pabėgt, dalį šeimos išvežė. Kaip mamytė sakė, kad čia likusiems buvo psichologiškai sunkiau ištvert. Ten Sibire, žinoma, nepakeliamai fiziškai sunku, bet nors „kas yra kas“ buvo aišku. O čia Lietuvoje – maišalynė. Nežinojo, ko ir bijot: ar stribų, ar partizanų. Kai pokariu gyveno Anykščių rajone, tai pas juos ant pečiaus pražiemodavo senelio pusbrolis su kitais partizanais kulkosvaidį pasidėję. Pamiškė, tai stribai dažnai užsukdavo pasišildyt. Taip senelis per tuos metus pražilo baltai baltai… Iš ten pabėgo visi kaip stovi į Ukmergės rajoną. O čia prie partizanų buvo prisišlieję su vokiečiais nespėję pasitraukti jų pakalikai (žmonės šnibždėjosi, kad susitepę žydų krauju – kaip dabar madinga sakyti „bendradarbiavo“ su vokiečiais). Žiaurūs jie buvo su vietiniais gyventojais. Nuo jų rankos išniekinta žuvo mamytės 18m. draugė su dviem jaunesnėm sesutėm, nesutikusi būti vieno iš jų meiluže. Jos buvo našlaitės.
Taip kad visko buvo abiejose pusėse.
Kai tuos partizanus 1992 m. iškilmingai perlaidojo, mamytė verkė ir kalbėjo: „Dievas juos nuteis, nes žmonėms sunku susigaudyti…“. O likę gyvi iš tų „partizanų“ garsiai rėkavo, smerkė, matyt, norėjo perrėkti savo sąžinę. Kažkodėl apie jų „bendradarbiavimą“ su vokiečiais niekas neprisiminė. Neparanku? Politika?
Tikiu, kad kitur buvo tikri partizanai, bet „šaukštas deguto“…
Burgis, 2008-12-14 18:00:17
i2243: negerai, kad Gendrutis Morkūnas pats save vadina rašytoju, negerai… Gal kaip tik todėl jį ir puola?
anonimui: tai kuris geresnis – Trockis ar Leninas? Susipainiojote, mielasis. Kaip ir dėl esminio klausimo: aš siūlau atskirai aptarinėti autorius (būtinai reikia aptarinėti!), bet ATSKIRAI – jų kūrybą. Pripažinkite yra daugybė dalykų (liaudies (?) pasakos, dainos ir pan.), kurių autorystės mes nė nežinome. Gal didžiausias niekšas parašė? Pastebėjote, kad visaip vengiama tiesos apie tai, jog Lietuvos himno autorius nebuvo katalikas? Neparanku…
Tadas, 2008-12-14 22:33:37
Na, nera tos vienos tiesos. Nebuvo ir nebus. Ar zuvi kepsim, ar vieni kitus saudysim…
Liutauras, 2008-12-15 11:03:55
Antanas Škėma,
Juozas Baltušis,
Petras Cvirka,
(menkai skaitytas) Ignas Šeinius,
(menkai skaitytas) Eduardas Mieželaitis,
(praktiškai neskaitytas) Antanas Venclova.
Burgis, 2008-12-15 18:40:34
Liutaurui: matai, o aš pirmoje vietoje matau E. Mieželaitį, antroje – J. Baltušį… Mokykla mus išmoko ranguoti, mokykla! Todėl ir baisu, kai mokykla yra politiškai “apdorota”…
Neprisistatantysis, 2008-12-15 22:06:31
Yra poreikis išlikti, ir yra poreikis išlikti žmogumi. Ką statysi aukščiau?
Teigiu, kad gyvenant šiais nuostabiais laisvės ir demokratijos laikais išlikimo klausimas mums yra tik abstrakcija, o žmogiškumas* atrodo natūrali kiekvieno šiuolaikinio žmogaus savybė. Deja, deja, tai yra tik iliuzija.
Civilizacija ir civilizuotumas egzistuoja tik tol, kol nėra mirtinų grėsmių. O ką apie mirtinas grėsmes išmano tie, kas karą, badą ir kitas masines negandas matė tik kine?
Ne, gerbiamieji, kol patiems realiai neteko pasirinkti ar aukoti kažką, ar aukotis pačiam, neturite moralinio pagrindo jaustis viršesni už tuos, kas kritiniu momentu pasirinko tiesiog išlikti.
—
Dėl partizanų ir stribų — žiūrint iš žmogiškos humanistiškos pozicijos, jei atmesime patriotizmą, tai tiek vieni, tiek kiti buvo blogi, nes kėlė neramumus, terorizavo taikius gyventojus, ir žudė žmones.
V., 2008-12-15 23:03:25
Neprisistatančiajam:
Niekaip nesuprantu, kodėl turėtume atmesti patriotizmą? Juk tai kaip tik ir buvo pagrindinis dalykas – Lietuva egzistuos ar bus tik “TSRS skambiausioji styga”.
V., 2008-12-15 23:37:34
B. Burgiui. Bet kodėl manote, kad Gendrutis Morkūnas nėra rašytojas? Šiandien knygyne mačiau jo knygą vaikams – pasirodė visai nebloga. Gal kada nors anūkams pirksite?
Rimantė, 2008-12-16 02:06:56
Savo laiku mėgau skaityti autobiografijas, bandydama suvokti atitinkamo politinio laikotarpio įtaką pasaulėžiūrai, taigi, J.Baltušio “Su kuo valgyta druska” bei V.Petkevičiaus “Yra šalis” skaityta suskaityta. Šalia I.Simonaitytės “…O buvo taip”, tai buvo vienos įdomiausių autobiografijų – abu iš “nurašytų” kartų (vienas – neturtingos karo bėglių šeimos atstovas, kitas – J.Marcinkevičiaus aprašytų šešiolikmečių trisdešimtųjų metų gimimo, kurie vaikiškom rankom šautuvus ima). Tarybinė santvarka jiems buvo galimybė išlikti, iškilti ir užsiimti tuo, apie ką svajojo – rašyti. Ir kolektyvizmas jiems buvo visiškai aiškus, ir tarybinė ideologija, ir tai kaip ir natūralu vertinant tai tuometiniame politiniame kontekste bei aplinkos, iš kurios jie kilo, kontekste. Gerai tai ar blogai – kitas klausimas.
Robertas, 2008-12-16 08:54:15
Viskas sukasi ratu. Istorija vienaip ar kitaip linkusi pasikartoti. Mes ant slenksčio, o slenkstis visuomet užminamas. Išlikom todėl, kad išmokome prisitaikyti, toks mūsų mentalitetas.
Kol ramu, dar nepučia vėjas
Laikom mes išskleistas bures.
Drąsiai vakštome deniu ir smerkiame
Kaltas tas, kaltas anas.
Neprisistatantysis, 2008-12-16 15:40:13
Gerbiamoji V., skirtingais laikmečiais patriotizmas skirtingose filosofijose buvo vertinamas skirtingai. Ir dabar nacionalistai turi vieną nuomonę, pacifistai — kitą. Bet aš patriotizmą pirmiausiai noriu atskirti dėl to, kad netrukdytų pagrindinei minčiai — tiek stribai, tiek partizanai terorizavo ir žudė žmones!
Suprantama, žmogišku požiūriu, kiekvienas turi teisę ginti savo namus, savo tėvynę, savo tikėjimą. Bet ar etiška, pavyzdžiui, kerštauti, arba žudyti iš neapykantos?
Aišku, dabar vieni prisistato patriotais, kiti — aplinkybių aukomis. O tada tikrai ne viskas buvo juoda-balta: vieni tai darė iš meilės Tėvynei, kiti iš baimės, treti iš keršto, buvo ir tokių, kurie tai darė tiesiog šiaip.
Ar visi tuometiniai patriotai gyveno ir kovojo etiškai, vedami aukštų idealų? Tikrai ne visi — daug kas norėjo tiesiog išlikti.
Ar visi tuometiniai kolaborantai iš prigimties buvo kraugeriai ir bevaliai lengvesnės duonos ieškotojai? Tikrai ne visi — daug kas buvo priversti rinktis, ir pasirinko tiesiog išlikti.
Kaip ten bebūtų… Jei tikėsime, kad žmogui augti reikalinga kančia, pokario žmonės neabejotinai yra didesni už mus.
Burgis, 2008-12-16 15:43:50
Pripažinkime, mielieji svečiai, kad “Nepris…” TURI BŪTI Lietuvos prezidentas! Reikalauju! Nenoriu kitokio!
Briedis, 2008-12-17 08:05:26
Ooo pasidarė įdomu.Anoje barikadų pusėje susirinko gana solidžios intelektualinės pajėgos, paskutinis „Nepri..“ komentaras tikrai buvo stiprus, bet bandau išlaikyti savo poziciją toliau. Na gerai, atmeskim patriotizmą, jis visai nesenas ir sunkiai apibrėžiamas reiškinys. Tačiau pagarba žuvusiems gynėjams, universali taisyklė visoms civilizacijoms, visoms religijoms. Kas yra gynėjas irgi labai nesunku nustatyti – tas kas kovoja stovėdamas ant savo žemės. Niekas atėjęs su ginklu į svetimą žemę, ten geresnio gyvenimo neatnešė, tas galioja ir mūsų tautiečiams ginantiems Lietuvos karinius ir politinius interesus pietų valstybėse. Beja aš irgi pacifistas, tik iki galo ne visada išeina juo būti – paauglystėje neišvengdavau gatvės muštynių , čia vėl…
Sakote ir tie ir tie žudė žmones… Jei neveikia senesni pavyzdžiai „kur ir tie ir tie žudė“, bandykim remtis naujausiais įvykiais. Turbūt puikiai prisimenam istoriją Svainijos parduotuvėje Panevėžyje, kai jos savininkas iššaudė prašiusius susimokėti „už stogą“. Reikalas iš tiesų nelabai švarus, kvepia ne tik krauju, bet ir kriminaliniu nusikaltimu (savivaldžiavimu). Ar teisinga būtų sakyti, kad laikai „yra tokie“ todėl statyti į vieną eilę Igorį Achremovą, Romą Zamolskį ir tą Svainijos savininką?
Tad vis tik pagrindinis klausimas išlieka ne kas yra juoda, o kas yra balta, bet kaip kalbėti apie pokario kovas . Juk didelis skirtumas kaip partizanų dainas „dainuoja“ rėksnys Laisvės alėjoje ar Gediminas Storpirštis, Domantas Razauskas ir kt. , CD „Už Laisvę, Tėvynę ir Tave“ mano reitinguojamas šalia geriausių Vladimiro Visockio baladžių apie karą. Jų lyrika –aukščiausi liaudiško primityvizmo šedevrai, daugelis jų apie tikrus žmones, tikrus įvykius .
Mėnulis – tikras tėvas jo,
Sesuo – dangaus žydrynė.
Paukščių takais tu išskridai
Gint pavergtos Tėvynės.
Su kalbomis irgi labai pavojinga nuslysti į buitiškumą, asmeniškumą, sentimentalumą ir nuvalkiotas klišes. Mano giminėje irgi būta partizanų, bet be tinkamos progos, aš tai sąmoningai nutyliu.
Dar svarbesnis klausimas – ne kaip kalbėti, bet „ką tuo norim pasakyt“ ? Kokią visuomenę norim formuoti apie tai šnekėdami arba tai nutylėdami?
Giedrius, 2008-12-17 09:35:17
Briedžiui: manyčiau, jog kalbate…apie “laikraštienos” klišes? Kas gali paneigti, jog “Svainijos” parduotuvėje niekas nereikalavo “stogo”? Kas gali paneigti, jog buvo iššaudyti VISI “tulpinių” konkurentai? Kas gali paneigti, jog po “Svainijos” įvykių…”tulpiniai” siautėjo nebaudžiami?
Antra, kodėl matote tik “stribus” ir partizanus? Nepamirškime rusų, vokiečių dezertyrų, paliktos vokiečių agenturos, vokiečių kriminalinių nusikaltėlių grupių, kurios traukėsi su armija…ir t.t., t.y. dar bent 5 kategorijos. Šioje terpėje reikėjo IŠGYVENTI. Išgirsdavai pamiškėje lojant šunis…ir nežinojai…ar sulauksi ryto. Vieną naktį ateidavo rusai ir lietuviai, persirengę “partizanais”. Kitą rytą…tie patys…”už ryšius su banditais”…veždavo žmones į Sibirą. Tokiomis sąlygomos visokie “rembo” miške išgyventų gal savaitę. O prieš kokius “Smerš” operatyvininkus…gal 3 val.(mano kuklia nuomone, užtektų ir valandos). Diskusijoje kalbėkime ne apie kovą, bet apie IŠGYVENIMĄ.
Neprisistatantysis, 2008-12-17 12:48:52
Gerb.Briedi, tai kad mūsų pozicijos gana panašios — siekiame į laikmetį pažvelgti iš šono, nesikarščiuojant. Štai Jūs sakote:
Joks karas, o ypač partizaninis neapsiėjo be nelabai gražių dalykėlių – išdavysčių, žiaurių ir neteisingų nuosprendžių, sąskaitų suvedimo. Bet nežiūrint tai vis viena nereiktų makaluoti visko į vieną ir sakyti, kad visi buvo vienodi. Šį laikotarpį turbūt objektyviai galės vertinti tik po kokių 100 metų, kai nebeliks asmeniškumų.
Tai aš juk dėstau beveik tą patį! 🙂
Pastarajame pasisakyme kreipiate kalbą nuo istorinio objektyvimo klausimo link partizaninės lyrikos. Be jokios abejonės — dainos apie karą ir partizanus yra vyriškos, už širdies griebiančios.
Man visada atrodė, didesnė pusė mūsų tautiškų dainų yra apie karą. Partizanai turėjo pranašumą, nes būdami (skelbdamiesi) Tėvynės gynėjais galėjo nesivaržydami semtis iš tojo tradicinių karo dainų lobyno. Stribai daug dainų nepaliko, nes jautėsi ne tėvynės gynėjais, bet liaudies priešų naikintojais (tiesiog darbas toks…).
Kalbėdami apie pokario kovas turbūt orientuosimės pagal auditoriją. Kalbėdami su mokinukais sieksime ne istorinio objektyvumo, o ugdomojo efekto — šaliai reikalingi patriotai.
Kalbėdami su buvusiais tremtiniais ir politiniais kaliniais, aišku, turėsime pabrėžti jųjų heroiškumą ir stribų niekšiškumą — net jei tai ir nebus visaapimantis reikalo vaizdas.
Kalbėdami iš aukštos tribūnos, būsime nuosaikesni, sakysim, kad buvo sunkūs ir neaiškūs laikai, kad vieni tautos sūnūs aukojosi (šlovė jiems), kiti norėjo kaip geriau šaliai (gaila, kad kai kurie klydo), treti siekė naudos sau (gėda jiems), bet laikas viską gydo, o tautos stiprybė — vienybėje…
Briedis, 2008-12-19 07:13:41
Man neišeina būti labai greitam, kol prisiruošiau rašyti, dingo tema iš pirmo puslapio. Tad paskutinę savo mintį šioje diskusijoje mestelsiu – anuomet vyram į mišką išeiti buvo gana lengva, kas romantizmo vedamas, buvo atvejų, kad kone visa gimnazijos baigiamoji klasė ten atsidurdavo, o dažnam ir nebuvo daug geresnių pasirinkimų. Bet išlikti miške Žmogumi iki galo reikėjo didelės stiprybės. Tie kas išliko, nusipelnė pagarbos.