Prisiminimai mus persekioja…

Rugsėjo 10, Pirmadienis


*
Štai sėdi mūsų jauniausioji anūkėlė Britanijoje po įdomių šios vasaros atostogų… Man smalsu, ar ilgai ją lydės įspūdžiai?
*
Rudenį mes kadaise skrisdavome į pietus, kad pratęstume vasarą. Gerai prisimenu, kaip iš Tuniso grįžome tada, kai pas mus jau buvo sniego. O dabar mane kažkaip vis atkakliau atakuoja prisiminimai apie visas keliones. O ir feisbuke vis dar jūsų kelionių aidai, aidai…
*
Tik aš, matyt, esu keistas (ar – jau esu keistas…). Rudeniop mane apima toks ilgesys, koks turbūt apima išskrendančius paukščius. O juk aš nenoriu, nemėgstu gyventi „atgal“, niekada neperžiūrinėju jaunystės nuotraukų, suvenyrų! Noriu gyventi pirmyn. Atgal žvilgtelėjęs matau save jauną, sveiką (ir gražų!) – kam man ta gėla, kad taip jau niekada nebus? Negildykite man širdies, prisiminimai!
*
Bet jūs čia papasakokite vieną kitą epizodą, įspūdį iš savo mielos praeities. Vis tiek neturime ką veikti, tiesa? Man patinka kitų įspūdžiai, jei jie labai konkretūs, keisti ir įdomiai papasakoti. Man patinka sužinoti ką nors tokio, ko nerasi knygose. Aukščiausia įspūdžių pasakotojo klasė, kai jis perduoda ne tiek faktą, kiek jausmą, nuotaiką.
Nagi, jūsų bandymai!

patiko(21)