Rasizmas ir žvilgsnis į savo šaknis

Sausio 9, Trečiadienis

Pakalbėjome apie budizmą, pakalbėkime ir apie rasizmą. Čia ta prasme, kurią pateikė mieloji šios svetainės viešnia Rasa: rasizmas yra Rasos mintys ir išmintis, Rasos požiūris į gyvenimą, į tikėjimus… Šmaikščioji, išmintingoji Rasa čia yra parašiusi tiek daug ir tiek protingų komentarų, kad jau laikau ją savo dublere. Rasa jau nusipelno atskiros temos!
Tačiau prisimindamas, kaip skausmingai prieš porą metų į mano temą apie jo komentarus reagavo vienas šios svetainės lankytojas, rasizmu pavadinsiu visų Rasų, visų išmintingai ir prasmingai gyvenančių moterų pažiūras. Ne viskas tiks mielajai Rasai, bet aš esu toks rasistas, kokiu čia save pateikiu keletą metų, todėl dabar pakartosiu ne vieną mintį, kurią čia jau skaitėte. Prirašysiu daug, nes dabar gydausi namuose… :-)
*
Rasizmas kyla iš mūsų šaknų, iš amžių glūdumos, taip, kaip budizmas gimė ten… Atsisakę rasizmo, žmonės pradeda ridentis žeme kaip žolių kamuolėliai dykumoje – bandydami už ko nors užsikabinti… Bet šaknų tai jau nėra… Tiesa, vienas kitas gyvybingesnis augalėlis, užsikabinęs palankioje vietoje, išleidžia naujas šaknis, prigyja, bet tokių nedaug…
*
Mes turime pasikartoti, kaip čia atėjome, iš kur atėjome. Mes turime įvertinti viską, net savo klimatą, savo kraštovaizdį („… lygumos, lygumos, platumos, platumos…“).
Mūsų protėviai nebuvo labai karingi, nebuvo klajokliai. Pasikartokime, koks buvo daugumos gyvenimo ritmas.
Arė, sėjo, pjovė, rovė…
Rinko, medžiojo, žvejojo…
Arė, sėjo, pjovė, rovė…
Rinko, medžiojo, žvejojo…
Tuokėsi to paties ar netolimų kaimų, miestelių žmonės.
Tuokėsi iškilmingai, su ritualais (stebėk, iš kur religijos gajumas!), vestuves šventė kelias dienas.
Stengėsi nesusipykti su kaimynais. Kur tu dėsies be kaimynų?
Didžiausias pranašumo įrodymas – turtas. Ar ne taip dar ir šiandien?
Daugelis šeimų turėjo tik dvi knygas – elementorių ir maldaknygę. Už tai daug kalbėdavosi, kas mokėjo – susirašinėdavo (stebėk, iš kur žiniatinklio patrauklumas!), kūrė rankomis ir žodžiais.
Gimdė vaikus. Krikštijo. Ritauliškai šventė savo šventes.
Kartais koks vaikas nuskęsdavo…
Kartais koks vaikas išjodavo į karą ir negrįždavo…
Gedėdavo.
Brolis brolio gedėdavo metus.
Mama vaiko gedėdavo visą gyvenimą.
Stebėk, iš kur mumyse liūdesys…
Bet žmonės dainuodavo dirbdami, dainuodavo!
Man būdavo jauku ir gera namuose, kai mama dirbdavo, ką nors veikdavo ir patyliukais dainuodavo, niūniuodavo. Dažniausiai liūdnas, ilgesingas dainas („… tik švelnus vėjelis man primins tave…“), ir aš laimingas, kad tai persikėlė į mane („… į krūtinę skausmą savo liejo nežinia…“).
Žmonės tikėjo. Kaip tu išgyvensi tokį sunkų gyvenimą be tikėjimo? Kaip tikėjo, kuo tikėjo? Taip, kaip siūlo Rasa, taip kaip tikiu aš – rasistas: tikėjo tuo, kas padeda. Dabar visi rasistai išgudrėjo – iš visų religijų ima tik tai, kas miela, naudinga, kas padeda, bet paklausk apie tikėjimo esmę – nepasakys. Paklausk apie tikėjimo legendas – nepasakys. Paklausk apie ritualų prasmę – nepasakys…
Tai kodėl mūsų protėviai mokėsi ritualų, nagrinėjo legendas, klausė kunigų, vaikščiojo į bažnyčias? Todėl, kad bijojo, jog kitaip nemokės tikėti, nemokės išreikšti savo tikėjimo. Pagaliau – taip buvo paprasčiau. Pagaliau – tai labai vienijo: visas kaimas eina į bažnyčią, visi giminaičiai tuokia, krikštija, laidoja…
***
Tai va, iš kur tas rasizmas! Man patinka jausti savo šaknis ir leisti savo daigus! Man patinka mokytis iš protėvių ir suprasti, kad galiu padėkoti jiems kaip Izaokas Niutonas: matau toliau ir aiškiau, nes stoviu ant milžinų pečių.

patiko(0)