Reikalauji pagarbos?

Kovo 10, Šeštadienis

Daug kartų apie tai rašiau, kalbėjau, bet vėl reikia…
Šįryt per radiją išgirdau, kaip signataras Egidijus Bičkauskas skundžiasi pagarbos Kovo 11-osios signatarams stoka. Girdi, jis neprašo pagarbos E.Bičkauskui, bet prašo pagarbos signatarui E.Bičkauskui…
Negalima, negalima, negalima reikalauti pagarbos nei Prezidentui, nei Mokytojui, nei Gydytojui, nei Mokslininkui, nei Menininkui (didžiąja raide – nes jie labai įžymūs)! Negalima reikalauti pagarbos nei žmogui, nei jo postui, nei jo pareigoms!
Mano prokuroras ir mano teisėja neturėjo nė lašelio pagarbos nei mano žilai galvai, nei ketvirtį amžiaus kurtai Gimnazijai. Ar aš galėjau reikalauti pagarbos? Absurdas!
Nes pagarba arba yra, arba jos nėra. Priversti gerbti negalima taip pat, kaip negalima priversti mylėti. Galima tik priversti „rodyti pagarbą“: žmogui, jo postui, institucijai, dokumentui, praeičiai…
Nemokykime savo vaikų veidmainiauti! Nemokykime jų paklusti prievartai „rodyti pagarbą“. Mokykime juos suprasti, pajausti, pamilti, susižavėti tikromis vertybėmis, didingomis asmenybėmis. Ir tada pagarbos bus!
Apie signatarus. Jūs pastebite, kaip Kovo 11-osios akto signatarai atkakliai nori mums įteigti, kad jie prilygsta Vasario 16-osios akto signatarams? Nepavyks! Ar aš turiu gerbti tą, kuris, prieš tapdamas signataru, prieš buvusią santvarką kovojo imdamas kyšius? Ar aš turiu gerbti tą, kurio anūkė į mūsų Gimnaziją buvo atvesta „pro užpakalines duris“? Laimė, mano šaunuoliai gimnazistai pasirūpino, kad ji ilgai Gimnazijoje neužtruktų…
Šios kartos signatarai skausmingai turėtų galvoti, kas išdavė Sąjūdžio skelbtas vertybes, principus, kas pasuko šalį „švogerizmo“, nomenklatūros privilegijų, emigracijos keliu…
Rytoj švęsiu! Ir žinau, ką švęsiu.

patiko(59)