Rudens elegija

Rugsėjo 21, Ketvirtadienis


*
Ilgai, ilgai prieš srovę žuvys plaukė,
ilgai, ilgai velėna smilko uždegta.
Tu pravirkai, kai man nukrito kaukė
su pažadu, kad bus kaip visada.
*
Pulkų pulkais, lyg žiurkės iš po šluotų,
nudūmė žodžiai skaudūs žeisdami…
Todėl kvieti mane į savo puotą,
suprasdama, kad vakarosime vieni.
*
Ir pasroviui ne toks jau trumpas kelias
į aukštupį nuplaukusiems laiku.
Už pelenuos plevenančią liepsnelę
nėra gražesnis viesulas aistrų.
***
Juk parašiau tai daugiau kaip prieš dešimtį metų… O kaip tinka ir šįvakar!
Tuoj apsikabinsime anūkėles – ir vakarosime vieni.
Ir vėl pajusiu: už pelenuos plevenančią liepsnelę nėra gražesnis viesulas aistrų…
*
Ak, sakau sau aš, tik jau negalvok apie rudenį taip, kaip toje dainoje: „O man širdy dar ne ruduo…“. Man – ruduo! Bet toks puikus ruduo!

patiko(48)