Vakar grįžome namo ir pamatėme šiek tiek neįprastą vaizdą…
Man patiko, kad ne aš pirmas atkreipiau dėmesį, o mano širdies palydovė, kuri šiaip jau yra gana praktiškas žmogus…
*
Debesys atrodė kaip siena. Ilga, lygi, tamsi siena. Virš jų vakaro dangus dar buvo šviesus ir džiuginantis, o šalia sienos driekėsi liūdna, purvina mūsų žemė… Blyksintys vandens lopinėliai tik paryškino beviltiškai rudenėjantį lauką, iš kurio lyg pabėgti rengėsi maži nameliai. Maži prieš tokią tamsią, ilgą sieną.
*
Bet juk tai tik rūkas! Kas tie debesys prieš Žemės ir Saulės galybę? Kokia laikina ta siena, kokia amžina ta žemė…
*
Dabar pagalvok, kiek kartų atsitraukei nuo sienos, kurią galėjai lengvai įveikti. Kiek kartų pasidavei vakaro niūrumui, pamiršęs apie ryto švytėjimą. Kiek kartų matei, kaip žmonės bando sukurti sieną iš rūko, debesų, dūmų, riksmo, kliedesių, maldų, raudų… Kiek kartų supratai, kad akys mus apgauna, ausys mus apgauna, protas mus apgauna, rankos mus apgauna. Tik širdis neapgauna. Širdis mato kiaurai sieną, girdi kiaurai sieną ir supranta, ko verta siena.
*
Apkabinu tave, mano širdies palydove!
Atsakymai
Burgis, 2012-10-24 14:45:01
Pailsėkite gi…
Renaldas, 2012-10-24 15:30:42
Ta siena įspūdingai atrodė. Mano pirma mintis buvo “ką tai galėtų reikšti, ar tokių sienų daugės?”.
Justina, 2012-10-24 16:26:55
Aš irgi vakar ilgai spoksojau į tą sieną. Tikrai prikaustė!