(Kalbos, kurią KTU gimnazijos direktorius rytoj Kauno karininkų ramovėje pasakys abiturientams, plėtotė)
Kai kas iš jūsų jau žino, kad praėjusią savaitę nebuvau Lietuvoje. Žinantys mano, kad vykau aplankyti Luko. Tai tiesa, bet ne visa…
Kitų metų rugsėjį KTU gimnazijai sukaks 20 metų. Turėjau nuvykti į tolimą šiaurę – pas šamaną. Norėjau sužinoti, ar pavyks iki to laiko išlikti savo poste, ar verta skirti jėgų ir lėšų gimnazijos jubiliejui.
Bet šamanas neatsakė į mano klausimus, o pamokė: „Ne taip klausi. Pirmiausia atsakyk į šiuos klausimus:
**1. Ar labai TO nori?
-
Kodėl labai TO nori?
-
Kas dar, be tavęs, labai TO nori?
-
Kodėl tie kiti labai TO nori?
-
Kaip gyvensi, jei TO nebus?“**
Grįžau galvodamas, kad šamano schema tikrai tinka daugeliu atvejų. Pritaikykime ją kelioms problemoms spręsti.
**1. KTU gimnazijos jubiliejus.
** 1.1. Taip, aš noriu jo sulaukti direktoriaudamas. Bet! Nenoriu sulaukti nebedirektoriaudamas… Egoizmas, tiesa?
1.2. Noriu padaryti šventę tiems, kurie džiugino mane dvidešimt metų. Noriu padėkoti visiems, buvusiems mano gyvenimo dalimi.
1.3. Nežinau… Taip klausiant, nejučia nusmelkia mintis, kad ne taip ir daug tokių. Be to, tarp norinčiųjų yra ir nelabai nusipelniusių šventės. O visiems nusipelniusiems gali neužtekti vietos, lėšų, dėmesio. O kaip atskirti vienus nuo kitų?
1.4. Tikrai dauguma ne dėl to paties, dėl ko noriu aš. Jei jie nori, tai nori patys pasidžiaugti, pasimėgauti, susitikti, bet kodėl jiems turi rūpėti patenkinti mano norą?
1.5. O gal ir visai nieko?
Išvada: šamano klausimai verčia labai iš anksto su daugeliu žmonių pasitarti, kas bus, kaip bus.
**2. Abiturientai stoja į universitetus.
** 2.1. Gali pasirodyti, kad tik viešai skelbi, jog labai TO nori, o patyliukais ilgiesi visai ko kito.
2.2. Prestižas? Bandos instinktas? Turto, garbės godulys? Atsakyk sąžiningai!
2.3. Tėvai? Klasės draugai-konkurentai? Tavo draugė (draugas)?
2.4. Patys negali (negalėjo), todėl nori tavimi pasinaudoti? Patyliukais tikisi, kad „susimausi“? Tikisi, kad turės materialios naudos ateityje? Nori tavimi gėrėtis, didžiuotis?
2.5. Gal nepatekęs ten, kur neva labai norėjai, už kampo sutiksi savo laimę? Gal nesėkmė tave užgrūdins, praturtins, atvers akis?
Išvada: prieš tave – daugybė kelių, nenuvertink nė vieno.
**3. Naujas automobilis.
** 3.1. Labai! Ne… nelabai.
3.2. Prestižas. Važinėjimas be rūpesčių (ar tikrai? dar sudaužysiu naują…). Patogesnis (o ką tokio vešiu?).
3.3. Žmona? Vaikai? Kažin. Tikriausiai jie kažko labiau nori sau.
3.4. Nori, kad pavežčiau (kažin, jie nori patys važiuoti…). Nori turėti galimybę pasiskolinti. Nori, kad turimi (turimi?) pinigai nenuvertėtų.
3.5. Žymiai geriau, nei įsigijęs!
Išvada: kol kas – jokio naujo automobilio! Ačiū šamanui!
O jums ar tinka šamano patarimai?
Atsakymai
Neprisistatantysis, 2008-06-18 00:47:07
Ar pavyks iki to laiko Jums išlikti poste, ar verta skirti jėgų ir lėšų gimnazijos jubiliejui.
Be didelių gražbylysčių:
-
Nėra nei vieno sveikai mąstančio, kas tą dieną nenorėtų Jūsų matyti Direktoriumi.
-
Nes Jūs esate Gimnazijos tėvas, veidas ir siela.
-
Be dėkingų alumni, dar to nori visi pažangūs mokyklinio amžiaus vaikų tėvai.
-
Nes geri tėvai visada savo vaikams nori to, kas geriausia.
-
Jei pokylio nebus, bus tiesiog dar viena rami graži rudens diena.
Manau nebūtų teisinga Jūsų laiką ir dėmesį išvogti iš dabartinių gimnazistų, nes jiems Jūsų reikia labiau, nei ex’ams, rėmėjams ar svarbiems funkcionieriams.
Mano nuomone, 20-mečio jubiliejų turi organizuoti KTUG alumni klubas. Nes jie yra tie, kas turi už ką padėkoti. Jie yra tie, kam yra prestižas parodyti šios Gimnazijos galią! Jie yra tie, kam tas renginys būtų naudingas (socialinio kapitalo prasme). Ir jie yra tie, kas galėtų tai padaryti … lengvai.
O, iš KTUG kilę galiūnai, ar skaitote šias eilutes!?.
Edvardas, 13a, 2008-06-18 09:03:27
Norėčiau pastebėti dėl naujo automobilio: mano manymu, svarbiausia ne prestižas, ne patogumas, bet saugumas. Įvertinus dabartinę padėtį Lietuvos keliuose, antro karto gali ir nebebūti, o moderni stabilumo sistema arba pora papildomų oro pagalvių ar šoninių sijų gali išgelbėti brangų žmogų. O to už jokius pinigus nenupirksi.
Burgis, 2008-06-18 09:10:32
Kreipiuosi į merginas ir moteris: nebegirkite “nepri…”, nes visai išleps, tik čia ir rašys (protingai!), o rimto darbo nebedirbs. Didelis nuostolis!
Burgis, 2008-06-18 09:12:58
Edvardui: yra tos pagalvės, bet kai įvažiavau į medį, nė viena neišsiskleidė. Tiesa, įvažiavau lėtai…
Jūratė, 2008-06-18 10:56:08
“Nepri…”, pilnai sutinku ir su mielu noru prisidėčiau prie tokios šventės organizavimo
Aurelija, 2008-06-18 16:21:57
Ai tai jau sakėt tą kalbą? Niu šiaip ar taip duosiu patarimą kitai kalbai. Gimnazijos, kurioje aš mokiausi direktorius per panašias šventes visada kalbėdavo apie mus (mokinius), ir kad ir kaip bebūtų keista, tuose jo žodžiuose “APIE MUS” nuskambėdavo ir kažkas “APIE JĮ” 🙂
Jūratė, 2008-06-18 16:54:32
Aurelija, tai kur čia patarimas? 🙂
amonas, 2008-06-18 18:04:02
Pagal tuos šamano patarimus supratau, kad univero man visiškai nereikia. Reikia kitiems. Ir visiškai sutinku su tokia nuomone, visteik, jokių gerų ir panaudojamų žinių ten nagauni…
Žydrūnas, 2008-06-18 21:05:42
Reiškiasi šamanas padeda visgi 🙂
amonai, na pabandyt reiktų visgi jei galimybė yra.
O tas gauni ar ne “pasirodo” daug vėliau 🙂
Čia svarbu, kad nebūtų kaip tam posakyje “Šunys loja, karavanas eina..”. Geriau jau tam karavane pačiam sudalyvaut, kad ir absurdo 🙂
p.s. Na labai jau man šiandien tą posakį norėjosi kur nors įterpt 😀
Burgis, 2008-06-18 21:49:02
Aurelijai: jei tu baigei KTUG, tai gal čia man įgėlei? Tai būtų teisinga kritika! Nes aš, nuodėmingasis, kiekvienoje kalboje vis ką nors gero apie save pasakau… Pasiteisinti galiu tik taip: niekas man kalbų nerengia, niekas už kalbas nemoka, o kalbėti tenka daug, tai pasigyrimais pasiimu sau lyg ir honorarą.
Rimčiau šnekant, tik tai, kas asmeniška, išgyventa ir yra tikra, įtikinama. Bet jei jūs žinotumėte, kiek tai kainuoja!… Štai grįžau iš išleistuvių – kaip po futbolo čempionato finalo, išsunktas iki paskutinio lašelio. Kitaip nemoku ir nenoriu.
Aurelija, 2008-06-19 08:59:30
Oi ne p. Burgi tikrai nenorėjau nei įgelti nei ką 🙂 Ir aš baigiau ne KTGU 😉 Tiesą sakant senokai buvau, net Kaune 🙂 ir gyvenime, net nesu mačiusi kaip jūs atrodote, tiesą sakant mudu esame visiškai nepažįstami žmonės 😉 Todėl karts nuo karto ir metu kritikos strėlelę, Jūsų pusėn, nes daugeliu atveju esu labai objektyvus, nešališkas ir draugiškai bei geranoriškai nusiteikęs žmogus. Šiaip ar taip savo ankstesniu komentaru tik norėjau pasakyti, kad KGTU gimnazijos auklėtiniai, JŲ pasiekimai (spaudoje skaičiau, kad Jie dažni olimpiadų laimėtojai) jau kalba už save, o kartu ir apie Jus 😉 taip, kad jums reikia ne šamano, o šampano ;););)
O kita vertus kaip sako H.Hesse “Tie dalykai, kurie yra vieno žmogaus išmintis, kitam visada nuskamba kaip kvailas pokštas” Tad nieko čia nepadarysi ir visiems neįtiksi, o tai, kad kažkas kritikuoja Jūsų kalbą ar žodžius reiškia tik vieną, KAD KALBA ŠIAIP AR TAIP BUVO IŠGIRSTA 😉 Ar ne taip?
marius, 2008-06-19 12:05:01
šamanai buvo keli:
huxley, morrison, gimžauskas,
bet ne tai, apie ką rašot
Briedis, 2008-06-20 00:04:56
Teisingas požiūris į tokį šiuolaikinių lietuvių ego (ir ne tik vyrų…) įkūnijantį daiktą kaip automobilis. Geras pavyzdys gimnazistams.
Nors, tenka pripažinti,jog šioje vietoje artimiausi konkurentai iš Vilniaus licėjaus šiek tiek lenkia – kiek girdėjau, jų direktorius šiltu metų laiku į darbą dviračiu .
Burgis, 2008-06-20 09:28:33
Briedžiui: dviratį jau turiu, bet iš Fredos į Žaliakalnį… Per senas gal? Takų nėra, tiltas nebaigtas…
Briedis, 2008-06-20 11:00:50
Iš Fredos į Žaliakalnį? –Tai vienas nuostabiausių maršrutų kurį galima sugalvoti. Palei Nemuną, Panemunės šilas, pėsčiųjų tiltas, o nuo ten KTU jau ranka pasiekiama. Idealu. Nebent kas dabar labai pasikeitę dabar.
Nebūtina greitai minti, galima ramiai į kalniuką užsivarant, vis vien gausis ne ką lėčiau nei auto. Dar būna tokie laikrodukai, kurie signalizuoja apie tai kad širdis prašo sumažinti tempą, reiktų su daktarais pasitarti.
Pats po beveik 5 metų vėl išsitraukiau dviratuką ir vėl kaip kadaise numyniau šį darbą. Nebeiškenčiau žiūrėti iš savo skardinės tupyklėlės į bičiulius lekiančius su vėju. Nepaprastas malonumas. Teisus buvo J.F Kenedy :
Nothing compares to the simple pleasure of a bike ride.
Tiesa, dabar jau tenka minti 40 km į vieną pusę, tai trunka apie 1,5 val, dviračiu važiuoju tik kartą ar du per savaitę.Darbe turiu dušą ir atskirus rūbus.
Tarp kitko – teikiant CV ambasadoriaus Švedijoje pareigoms užimti, prierašas „į darbą važinėju dviračiu“ būtų stiprus privalumas. ):
Burgis, 2008-06-20 11:10:14
O, Briedi, įkvepiantis rašinys! Pabandysiu! Bet kaip dėl šunų?
Mokytoja V., 2008-06-20 12:03:05
Su šunimis reikia nusiteikti filosofiškai ir draugiškai pasikalbėti. Kartais padeda jų sugėdijimas.
Bet jei bijote – užuos. Tada blogiau.
vvv, 2008-06-20 12:14:10
Mokytojai V.: sutinku, kad tai dažnai padeda, bet tarp šunų (kaip ir tarp žmonių) yra tokių, kurie net nebando klausyti, ką tu jiems sakai. Ypatingai sunku tokius nuteikti filosofinei minčiai važiuojant dviračiu.
Mokytoja V., 2008-06-20 13:30:43
Deja! Aš pati paniškai bijau šunų, esu nukentėjusi.
Briedis, 2008-06-20 15:22:31
Su šunimis galioja ta pati taisyklė – je tu i bijai ,tada ir gąsdinu. Man nemaloniausi egzemplioriai pasitaikę bėgiojant. Tada paimi i ranka akmenį ir to užtenka.Net pats kvailiausias kiemsargis iš kažkur supranta kad tu kumštyje turi akmenuką. Gal panašiai suveiktų ir nedidelis dujų balionėlis delne. Visai nebūtina jo naudoti, turėtų užtekti vien turėjimo.Išdykęs šuo turbūt supras, kad nesi visiškai bejėgis, o turi veiksmų planą – kas bus, jeigu…
Dviračiu daugiausiai važiuoju gatve – ten jų mažai būna. Kelis kartus seniau keliaujant yra tekę kelis labai įkyrius kaimo sargius pavaišinti spyriu koja į dantis, kai šie visai į kulną kabinosi. (o gal jie draugiškai taip darė ..)
Labai padeda susidraugauti su šunimis savo šuns laikymas. Gydymas tuo nuo ko susirgai )..
Irid, 2008-06-20 17:27:18
Smagiausia dviračiu važiuoti arba naktį, kai mašinų nėra, arba per patį piką, kai visos mašinos stovi. Kitu metu patiriami ekstremalūs pojūčiai, kai tave lenkia mikriukai ir fūros. Šaligatviais labai lėtai važiuojasi – bordiūrai, pėstieji, medžiai. Geriausia apsimesti motociklininku, bet kyla problemų sankryžoje sukant į kairę. Šunys yra menka problemėlė palyginus su lietumi ir vėju.
Turėčiau pinigų, važinėčiau su mašina (dviem).
Jūratė, 2008-06-20 17:30:00
Briedi, taip vaizdingai papasakojote savo ginybos nuo šunų metodus, toks vaizdas, kad tuo didžiuojatės… Turiu paneigti kelis faktus.
-
Nebūtinai galioja taisyklė šiuo atveju “gydymasis tuo, nuo ko susirgai”. Nuo pat mažumės namie būdavo šunys. Vienu metu net trys. Nuo kaukazo aviganio, dobermano iki spanielio. Nežiūrint to, svetimų šunų, kad ir mažų, bijau. Mėgstu vakarais pasivaikščioti. Bet dėl šios priežasties kol kas tenka pasivaikščiojimą apriboti savo dideliame sode.
-
Ne visi šunys pabrunka uodegą, pamatę žmogaus rankose akmenį ar lazdą. Turėjom kaukazo aviganį. Visada pririštas, grandinė tvirta, būdos aš nepastūmdavau. Kai kurie kaimynai irgi galvojo, kad paims į ranką lazdą ir galės be vargo į namus įeiti. Vienam tai labai nesėkmingai toks bandymas baigėsi. Pamatęs lazdą rankose jis tiesiog sužvėrėdavo. Tikrai nemalonus atvejis, patys vežėm kaimyną į ligoninę, rūpinomės. Iš kitos pusės, ar ne pats kvailas, kad jau ne pirmą kartą tokiu būdu bandė į namą užeiti, žinodamas būtent šio šuns veiksmus?
Briedis, 2008-06-20 23:56:17
Jūratei Palyginus su pačios patirtim aš mano šuniškos žinios tikrai diletantinės. Dar tik du metai auginu pirmąją savo šunę. Bet vis tik ir aš suabejosiu. Lietuviškųjų lenciūginių ir Kaukazo aviganių puolimo ir gąsdinimo taktika labai skiriasi. O jei dar pirmasis buvo treniruotas kaip elgtis su ginkluotais nedraugais, tai iš vis nėra apie ką šnekėti.Be to visų šunų kaip ir vilkų agresyvumas savo teritorijoje ( kieme) labai skiriasi nuo agresijos ne savo teritorijoje ( gatvėje).
Iridui Turbūt daiktas ar reiškinys yra ne toks koks yra iš tikrųjų, bet toks kokį tu nori jį matyti Tad supozicionavus taip, kad dviračiu važiuoju vien dėl to kad neužtenka pinigų ant auto – turbūt, kad kaifo lieka mažai.
Dėl rizikos. Aš pažįstu tik vieną žmogų, kurį partrenkė mašina, bet jam praktiškai nieko, tik dviratuką aplamdė. Tačiau žinau daug savo bendraamžių (trisdešimtmečių), kurie į trečią aukštą užlipę prakaitu apsipila, sėdimosios vos į plačius minkštasuolius telpa ar pastoviai kažkokias tabletes rija. Tad kas daugiau iš tiesų rizikuoja?
Jūrate, ar tie naktinių pasivaikščiojimų potyriai neverti kokų 0,1% rizikos, kad gali tekti nueiti pasiskiepyti nuo pasiutligės? Juk žmonės dėl potyrių ne tiek rizikuoja?
Jūratė, 2008-06-21 00:12:41
Briedi, ne pasiutligėje yra esmė. Aš įsigąsdinus pačio puolimo. Dėl to Kaukazo aviganio treniravimo, tai jis nebuvo treniruotas šitaip elgtis. Tiesiog tai tvirto charakterio šunys, neleidžiantys šeimininkauti svetimam jo teritorijoje. Kalbant apie naktinius pasivaikščiojimus, ne vien šunys, bet ir žmonės puola :). Kaži kurių reikia labiau bijoti?
O aš su mielu noru dažniau dviračiu važinėčiau kad ir į universitetą. Tik kad Lapių kelias yra siauras, o mašinų srautas labai didelis.
Briedis, 2008-06-22 00:31:24
Reiktų pasakyti svarbiausią – esu sužavėtas Burgio pasiryžimu išbandyti dviračiu nusigauti į darbą. Manau,kad kiekvienas Jūsų numintas kilometras išvirs į tūkstančius kilometrų tų , kuriems Jūs esat autoritetas. O gal ir dar plačiau galima užgriebti, tie kilometrai dar šiek tiek pastūmės kraštą Lietuva vadinamą iš amerikietiškai- rusiško kapitalizmo erdvės link skandinaviškosios visuomenės santvarkos. Juk maži dalykai kartais išjudina didelius reiškinius. Linkiu – stiprios sveikatos, gero oro, palankaus vėjo, taikių šunų bei vairuotojų ir visokeriopos sėkmės !
O pabaigai leisiu sau pateikti kelis praktinius patarimus:
Gerai pripūstos padangos ir sutepta grandinė – malonumo garantas.
Spidometras padeda disciplinuotis ir sumažina baimę, kad kur nors nespėsi.
Paliekant dviratį prirakintą ilgiau būtina pasitarti su išmanančiu ar spyna tam tinkama, o nėra tik spynos imitacija.
Mokytoja V., 2008-06-22 00:52:17
Važinėjau dviračiu daug metų. Šiaip sau ir į darbą – netoli, kokius 3 kilometrus. Paskui vežiojau dukrą pritaisytoj sėdynėj – nuo kokių pusantrų iki aštuonerių, kol nebepavežiau! Važinėdavom net iki Karmėlavos kapinių ir atgal.
Vis dėlto dabar jau nebenorėčiau – mašinų dar pagausėjo, dūmų smarvės irgi, o kai važiuoji Kauno gatvėm ir ypač “žiedais”, tai jautiesi kaip kamikadzė…
Nebent, jei maršrutas nuošaliau nuo didžiųjų gatvių. Panemunėm, šilu, Ąžuolynu… Antraip didesnė rizika prarasti sveikatos daugiau, negu jos atrasi…
Briedis, 2008-06-23 00:04:00
Iš tiesų mūsų patirtys panašios. Nors dviračiu vaikų ir niekad nevežiojau, pats savo laiku susukdavau po 6-7 tūkst km per metus.
Po to pasikeitė darbai, atsirado tarnybinis auto, tarnybinis kuras ir daugybė priežasčių kodėl nebegalima atmini į darbą. Priežastys nuo visiškai force majore iki pusiau prasimanytų.
Na vat šiais metai ėmiau ir pamėginau vėl. Įspūdžiai aukščiau aprašyti.
Beja, stovėdamas kamštyje auto daugiau prisuostai visko, nes oro padavimo sistemos srebia dūmus tiesiai iš po priekyje stovinčio duslintuvo. Bent jau taip rodo tyrimai