*
Kai vėl einu prieš vėją aš
Išvaikščiotais takais,
Jaučiu – man niekas tėviškės
Šioj žemėj nepakeis…
*
Beveik pusė šimtmečio praėjo nuo to laiko, kai aš parašiau šias eilutes. Tada buvau studentas, labai retai grįždavau į Drukių kaimą, į mūsų vienkiemį, netoli Priekulės. Va, tada, perėjęs miškelį, nuo kalnelio žvelgdamas į beribes platumas, į kadaise buvusį jūros dugną, kvėpdavau sūrų pajūrio orą ir dainuodavau:
*
Vaikystę nulydėjau aš
Po stogu šiaudiniu,
Pajūrio vėjai atnešė
Svajones, troškimus…
*
Matote – naivus buvau, romantikas. Net atrodė, kad eilėraštį galiu parašyti… Nieko tokio – jaunas buvau, žalias, nuoširdus.
Tada negalėjau nė pagalvoti, kad po pusės šimtmečio Antakalnyje stovėsiu ant tilto ir vėl galvosiu apie kelią…
Neseniai rašiau šioje svetainėje apie kelią, rašiau, kad mes vėl kelyje, bet tik pažiūrėkite, kiek visko vėl atsitiko po to rašymo („Mes kelyje!…“, spalio 1 d.)! O kiek dar atsitiks po rytdienos rinkimų…
***
Šį kartą noriu akcentuoti, kas per pusę šimtmečio pasikeitė mūsų kelionėje.
*
Skaitau Adamo Johnsono romaną „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“. Apie Šiaurės Korėją. Dar nedaug perskaičiau, bet jau beveik dingo noras skaityti iki galo… Kodėl aš turiu vėl ir vėl išgyventi tą žiaurų gyvenimą, kuris teko kitiems? Gal man gana to, kas teko man pačiam?
Ir vis tik – daugeliui vertėtų tokias knygas skaityti, kad suprastų, kas pasikeitė mūsų kelyje.
*
Tada mes gyvenome gerai! Nes buvome jauni… Nes buvome sveiki, stiprūs, veržlūs. Bet valstybė buvo… Na, ne tiek žiauri, kiek juokinga. Bet tada valstybė buvo labai toli nuo žmonių, ir žmonės nesiejo savęs su valstybe.
*
Dabar mes gyvename gerai! Nes esame laisvi nuo įsipareigojimų gyvenimui… Bet valstybė yra… Na, ne tiek žiauri, kiek žiopla. Valdžia savanaudė, sistema sujaukta. Ir bėda, kad mes esame labai susieti su ta valstybe. Norime būti savi joje, savi jai. Ir dažnai nepavyksta… Kiti iškart pasirenka kitas valstybes.
Bet aš…
Jaučiu – man niekas tėviškės
Šioj žemėj nepakeis…
*
Atkreipkite dėmesį – jau tada buvau įžvalgus (nes buvau jautrus…), parašiau „tėviškės“, o ne „valstybės“.