„Šermukšnis tas gyvenimas. Šermukšnis.“

Birželio 18, Sekmadienis


*
Kiek visko daug! Kiek daug: mokytoja ekspertė, romanų autorė, tapytoja, keramikė, dainininkė…
Ir klinikos, klinikos, klinikos…
O dabar štai – sonetų knygelė.
***
Ar aš ją skaityčiau, jei autorė jos nepadovanotų? Skaityčiau! Nes šiek tiek pažįstu autorę… Tik šiek tiek. Kaip ir save… Na, kodėl, kodėl aš negaliu atleisti, kodėl negaliu pasigailėti? Galbūt todėl, kad nenoriu, jog kiti manęs galėtųsi, todėl manau, kad ir kiti nenori mano gailesčio?
Galbūt todėl, kad savo mergaitei kadaise rašiau:
*
… Vėjui tiesą sakau,
 jis ir skrenda, suranda
atlapotas duris pas tave…
*
Galbūt todėl, kad mes kažkuo su Violeta panašūs?
Paskutinei savo abiturientų laidai deklamavau:
*
Aš mylėjau
Tave
Tau nežinant.
Tau nežinant
Tave aš myliu…
(Antanas Jonynas)
*
Violeta rašo:
*
Dar nepažinusi Tavęs – Tave mylėjau…
Dar nežinodamas mane Tu myli…
*
Savo mergaitei kadaise rašiau:
*
Kas tu esi?
Kuriai dėkoti žvaigždei,
kad susitikom mes
lyg pakeleiviai?…
*
Bet yra gi skirtumas, yra… Aš su savąja visą gyvenimą kartu, laimingas kartu, o Violeta rašo:
*
Ir metai vėl kiti, ir vėl – viltis kita.
Kita diena, kita daina – ir vėjas!..
*
Tai aš skaitau ir nesuprantu, kiek čia Violeta, kiek čia jos kūryba:
*
… Aš nebijau gyvenimo tėkmės.
Ir, kol esu, nebaigsiu tos giesmės.
*
Kurios giesmės? Kokios giesmės? Tam vienam, Jam, ar visiems, mums? Visi posmai – kaip bangos: ilgesys, laimė, liūdesys, viltis, nerimas… Bandau pagauti, kas tikra, kas tik padaryta iš žodžių, bet… Jei nesuprantu žmogaus, kaip galiu suprasti jo kūrybą? Suprantu, kad, labai godžiai geriant iš gyvenimo versmės, galima daug ką pamiršti, galima nebeturėti laiko atsigręžti ir paatvirauti apie klystkelius, bet kūrėjas turi jausti, kad tai būtų tikriau, skaudžiau…
Ir vis tik Violeta užčiuopė esmę. Pagrindinis motyvas skamba kaip atsiprašymas ir kaip pamokymas:
*
Šermukšnis tas gyvenimas, šermukšnis…
Tik su Tavim jis – žemuogė kvapi.

patiko(32)