Sūpuoklės teberymo kieme…

Rugpjūčio 16, Trečiadienis

Sūpuoklės rymo mūsų kieme.
Sūpuoklės… Aš mačiau jas sapne…
*
Ech, kokias dainas mes dainuodavome jaunystėje!
Žiūriu į dangų ir prisimenu.
Tokie garbanoti debesys…
*
Restivalis baigėsi, vėl rašinėju, skaitinėju… Tik va – keistenybė: darbo dienos ir išeiginės dienos niekuo nesiskiria. Ir parduotuvės veikia, ir važinėti, vaikštinėti bet kuriuo metu galime, kur panorėję. Gėris!
Neskubėkite!
*
Šiandien per automobilio radiją išgirdau įdomią mintį: niekada nebus tau taip, kad gyvenimas gerėtų, nes tu pats sensti ir, suprask, artėji prie slenksčio… Laidoje dalyvavęs psichologas Gediminas Navaitis bandė nesutikti:
– Mano – gerėja!
– Kodėl? – paklausė laidos vedėjas.
– Aš sportuoju…
*
Ir aš išjungiau radiją. Neįtikina!
Aš paaiškinsiu.
Gyvenimas gerėja tik todėl, kad jis užsipildo tavo tęsiniu, tavo vaikų ir vaikaičių gyvenimu. Ir tas tęsinys toli pranoksta tavo paties gyvenimą, kuris, žinoma, jau vysta…
Maža to, tave kaskart vis aukštyn ir aukštyn, vis arčiau dangaus, kur tu pagaliau ir nukeliausi, kelia visa tai, ką gero užgyvenai, padarei, sukūrei, patyrei…
*
Ir aš dainuoju:
*
Vaikystėj čia mažytis žaidžiau
Ir dainą ateities dainavau.
*
Čia ties jūra giedras
Visuomet dangus,
Čia tėviškės grožis
Toks mielas, jaukus.
***
Ot, buvo dainos! Griūk negyvas!

patiko(28)