Prologas
Čia senelis. Anūkėlė Emelie (3 m. 3 mėn.) šįryt nupiešė. Labai panašus! Lieknas toks, didelėmis akimis…
Mes nežinome, kokie esame. Tik meniškos sielos žmonės mus pamato tokius, kokie esame.
***
Abiturientai – jau studentai. Nerimas jų ir jų tėvų, senelių jau kitoks: kaip seksis? ar patiks? ko išmoks? kur įsidarbins? kaip gyvens?
Stebiu aš tą gyvenimą, stebiu ir vis aiškiau matau: mūsų pastangos ką nors pakeisti, kuo nors būti yra visiški niekai prieš atsitiktinumus, likimo vėjus, aplinkybes… Žinoma, žinoma, ką nors daryti reikia! Visada reikia prisiminti vienuoliktąjį įstatymą „Nežiopsok!“ Daryti reikia dar ir dėl to, kad gerai jaustumeisi – va, koks ar ryžtingas, sumanus! Bet galų gale pripažinsi tai, ką aš pripažįstu – likimas žaidė manimi kaip alaviniu kareivėliu, ir aš buvau ten, buvau tuo ir toks, kokio likimas panorėjo… Ačiū jam – jis buvo dosnus!
*
Taigi, jaunieji mano draugai, stebėkite ir mėgaukitės: gyvenimas eina! Čiupkite, ką srovė atneša gero, nesikrimskite, jei ką nors praneš pro šalį… Visko visiems yra ir bus. Laimė visada laukia už kampo. Vienam viešpats ateidamas, kitam – išeidamas…
Atsakymai
Burgis, 2013-08-01 11:05:57
Požiūrio įverčiams…
sonata, 2013-08-01 11:56:09
Henris Fordas: “Aš to noriu. Vadinasi tai bus.” Vienas mano pažįstamas mamyčiukas (kaip įvardijo Adefagija) nepasidavė gundančiai socialinių mokslų perspektyvai (“nes informatikos mokė tooooks mokytojas”), nepasidavė srovei išplaukti iš Lietuvos (“čia mano namai”). Sunkiausia įvardinti, ko tikrai nori. Įvardinus belieka veikti.
Hmm, 2013-08-01 16:46:51
Likimą kuriame patys.
Kiekvienas mūsų veiksmas turi atoveiksmį!