Tik pamatyk save, savo gyvenimą…

Rugpjūčio 8, Penktadienis

Sėdėjau automobilyje aikštelėje prie Muzikinio teatro. Variklis veikė, kondicionierius vėsino mane ir anūkėlę, miegančią ant užpakalinių sėdynių. Beveik valandą laukėme dviejų damų, nuėjusių pas siuvėją. Tai visada ilgam…
*
Stebėjau žmones. Man patinka! Kauniečiai ir atvykėliai. Kokie įvairūs! Kokie įvairūs jų apdarai, eisenos, veidų išraiškos…
*
Štai eina visai jauna ponia, prasižiojusi ir didelius dantis atkišusi. Ne, tai ne defektas, tiesiog toks įprotis prasišiepti, aš žinau. Bet ji savęs nemato…
*
Štai eina vyras su basutėmis. Ne, ne su „basutėmis“, nes jis užsimovęs kojines…
*
Štai eina paauglė, gal 12-13 metų, su užrašu ant marškinėlių. Didelėmis raidėmis angliškai parašyta tai, ko aš čia jums parašyti negaliu…
*
Štai eina kita dama su dviem visai dar mažais vaikučiais. Čia pasikaso, ten pasitampo drabužius, kažką išraka iš dantų… Prieina prie automobilio, ant kurio jau užklijuotas baudos kvitas. Vaikus įleidžia pro galines dureles, bet nepasirūpina jų prisegimu, išsitraukia telefoną ir, juo kalbėdama, išvažiuoja iš aikštelės. Visą laiką moteris šypsosi, laiminga, nesutrikdoma!
*
Štai eina tas žinomas savivaldybės darbuotojas, apie kurio girtumą laikraščiai jau ne kartą rašė. Bet jis elegantiškas! Gražiai apsirengęs, gražiai eina….
*
Apie kitus – kitą kartą. Buvome Raudondvario pilyje, dvare. Seniai ten nebuvau buvęs, negalėjau patikėti – kaip gražiai sutvarkyta! Kokia puiki santuokų salė! Kokius įdomius kūrinius iš vytelių sukūrė floristai! Koks rožynas, kokie takeliai! Ir čia pat – limuzinas, prie kurio fotografuojamasi. Ir čia pat – kelios gipsinės „skulptūros“. Kas laimės: grožis, elegancija, paveldas ar kičas?
***
Apibendrinu: vis tiek kartais reikia pamatyti save, savo gyvenimą. Ne viską jame galime pakeisti, ne viską norime pakeisti (pavyzdžiui, aš dažnai nenoriu pakeisti to, ką pakeisti kiti norėtų…). Tai teisinga. Bet negerai, kai žmogus nemato savęs ir nežino, kad pamatęs tikrai norėtų pakeisti…

patiko(1)



RSS

Atsakymai (27)

Burgis, Rugpjūčio 8 07:56  #

Šiek tiek…

patiko(0)



Pwl, Rugpjūčio 8 09:39  #

Sustok, akimirka žavinga!

patiko(0)



Ema, Rugpjūčio 8 14:21  #

Yra ne vienas matymo aspektas:
1) ar aš gyvenu gyvenimą, ar jis mane?; kaip šiame procese aš atrodau iš savo arba iš gyvenimo pozicijų?; kiek mano gyvenimas produktyvus ir pozityvus?; kiek aš jame laiminga, rami?
2) aš kitų akimis; kas tie kiti?; kieno matymas man svarbus, kieno – ne?; kaip atsirinkti, kuriuos matymus verta priimti ir padirbėti su savimi?
3) bet yra vienas matymas, labai svarbus mokytojams, tėvams (ir kiekvienam suaugusiam žmogui): aš vaiko akimis. Vaikų akys didelės, įdėmios. Jie mato daugiau, nei mes galvojame. Tai didelė atsakomybė. Jei tu grįžęs namo tampi ,,couch potato“, tai naivu tikėtis, kad tavo vaikas bus veržlus, savaime išsiugdys savidiscipliną, darbštumą. Jei mokytojas abejingai ,,atidirba“ pamoką, kaip jis uždegs tą mokinio viduje esantį žibintą kad šviestų?
O šiaip laikausi principo: sau būk kuo reiklesnis, kitiems – atlaidesnis. Tik dėl to reiklumo sau: paisyk saiko, kad gyvenimas netaptų kalėjimu.
Linkėjimas visiems: žiūrėkime ir matykime šviesiomis akimis. Pasaulis ir gyvenimas yra gražūs. Žmonės yra gražūs, tik kartais pavargę ar sužeisti.

patiko(0)



Rasa, Rugpjūčio 8 17:08  #

Net pakaušį pasikasiau… :) Nu vėl noriu paklaust P. Burgio, bet jis su manim nedraugauja. Turbūt. Vis dar.

Tai paklausiu visų tada.Tik nepriimkit niekas asmeniškai, nors visiems mums apie tai reikėtų susimąstyti, juk visi senstam.

Mane P. Burgio apibendrinimas paskatino galvoti apie truputį kitokius dalykus nei atsikišę dantys, bet…

Taigi, visi norime būti tokiais, kokiais norime. Mums patinka gyventi kaip norime ir keistis nenorime. Pas mus jau negydo prievarta nuo alkoholizmo. Į psichiatrines žmonės turi eiti iirgi savo noru. Visi gali gyventi kaip nori. Kaip ir. Senstame. Tampame vėl vaikais. Kai tikriems vaikams tėvai prievarta neleidžia kažko daryti, jie geri tėvai. Jei neleidžia kišti rankos į ugnį, šokti su lietsargui pro langą ir pan. Ką daryt su senais tėvais? Kurie jaučiasi skriaudžiami vaikų. Ar turėtų vaikai ir kiek turėtų riboti tėvų pasirinkimus „nesikeisti“, jei akivaizdu, kad gyvenimas juos jau pakeitė?

Skaudi tema. Tiesiog aplink mane nemažai senstančių tėvų. Draugų, pažįstamų. Tarkim šiandieninis pavyzdys. Parskrenda draugė iš Anglijos. Priešistorė. Mama su tėčiu laiko kelias karves, kokius 9 paršus ir t.t Mama beveik nepaeina, bet tėtis nuveža 100m. ją pamelžti karves. Mama eidama į tvartą netvirtom kojom slystelėjo ir susikruvino visą veidą, vos neužsimušė. Mėnesį su fanarais buvo. Dabar, kojos nelaiko, karvė stumtelėjo, susilaužė šlaunikaulį. Šiandien po operacijos 5 varžtai. Mama kalba: „Karvių tai aš neparduosiu. Grįš V… pamelš. Paskui atvažiuos pabūt G… pamelš (ča kita dukra iš Anglijos)“ Dabar, dar būdama beveik 80-ies ji kamuoja save ir dieduką. Galvoju jų atveju kada vaikai geri? Ar jei parduotų karves ar jeigu leistų toliau jas laikyt, kol jos negyvai tą senukę sumins? Ar tada sąžinė jų neužgrauštų už jų „gerumą“?

Pavyzdžių daug. Iki kiek reikia seniems žmonėms leisti „oriai“ jų supratimu gyventi patiems nesikeičiant ir kada reikėtų priimti sprendimus už juos?

Tarkim draugo tėtis sergantis alshaimeriu. Juk tikrai kelia pavojų aplinkiniams, ne tik sau, kai vairuoja. Bet vaikai raktelių neatima, nenori jo liūdinti. Gerbia. Jis visą gyvenimą buvo viršininkas, jis nesileidžia į kalbas. Net jei grįžta pėsčias kartais, nes pamiršta, kad išvažiavo su mašina kažkur. O jei jis partrenktų jūsų vaiką? Jus? Mane?
************
Tiesiog tokios sunkokos mintys šiandien apie norėjimą keistis, nenorėjimą, būtinybę ir prievartą. Tiesiog susiduriu šiuo metu su tuo. Štai neseniai lydėjau vieną žmogų pas psichiatrę. Jam liepė gultis į ligoninę. Jis nesutiko. Mama, vaikai jo sudvejojo ir irgi pagailėjo- kaip čia dabar taip, negarbė juk. Baigės gana blogai. Ar reikėjo man nuspręst už visus? Man juk psichiatrė liepė iškviesti greitąją ir išvežt prievarta. Nežinau.
**********
Sudėtingas dalykas tas gyvenimas… Bet…. Taip, jis vis vien gražus.

patiko(0)



Burgis, Rugpjūčio 8 17:21  #

Rasai ir kt.: jau esu čia rašęs, ne kartą esu sakęs: kol dar neturi 50-ties, vaikai turi klausyti tavęs, o kai persiriti per 50 – tu turi klausyti vaikų. Besąlygiškai! Tai ir darau, nors ne visada pasiseka…

patiko(0)



Rasa, Rugpjūčio 8 17:35  #

:) Ačiū. Už atsakymą. Kažkodėl Darių prisiminiau :) (Dariau, atsiprašau, jeigu ką :) Bet štai jei jo mergaitė baigė gimnaziją, jam mažiausiai 40, tikėtina daugiau, nes jis gal nelabai iš tų, kur ženijasi jauni kvaili. Tai tik kvailas juokas toks paėmė, kai pagalvoju, kaip jis vaikų klausytų dabar arba po kelių metų :)
Dariau! Ką tu? Kada jau leisi vaikams tau vadovauti?
Gal išgirs?… :D

patiko(0)



Ema, Rugpjūčio 8 17:41  #

Rasa: čia tas atvejis, kai tėvai nemato savęs kitų (vaikų) akimis. Vaikai palaiko ne tėvų orumą, bet egoizmą. Žinoma, tėvai taip nemano. Jiems normalu, kad vaikai turi gyventi ne savo, o jų gyvenimus. Bet tikra tiesa, kad jie jaučiasi nesaugiai ką nors keisdami. Jie bijo!
Turiu tą patį rūpestį. Reikia(nuolat) be galo daug kantrybės, daug dėmesio, nesuvaidintos šilumos, tuomet pasitaiko, kad leidžia man nuspręsti ir veikti. Taip būna nedažnai. Bet kaip gera pamatyti juos atsipalaidavusius ir besišypsančius.
Nelengva, bet tai mano tėvai. Ir, žinot ką (?), šitaip jie mane vis dar augina. O aš- amžinas jų vaikas :)

patiko(0)



Rasa, Rugpjūčio 8 18:02  #

Emai: suprantu apie ką jūs. Bet ar sugebėtumėt, ar pajėgtumėt nuspręsti už juos, kai jie labai griežtai neleidžia? Man šitai įdomu.

patiko(0)



Ema, Rugpjūčio 8 18:03  #

Rasai: mano atsakymas buvo į 17:08.
O dėl 17:35, tai ir mano sūnus šiemet irgi baigė gimnaziją. Nevengiu jo paklausyti. Pasitikiu, o pati tuomet galiu pailsėti nuo sprendimų ir maloniai praleisti laiką. Abu jaučiamės gerai :)

patiko(0)



Ema, Rugpjūčio 8 18:58  #

Rasai 18:02: manyčiau, jei abi dukros Anglijoj, jie tikrai jaučiasi nesaugiai. Žinoma, yra ir kitos senatvinės charakterio problemos. Ir tikrai nesakau, kad Jūsų draugei lengva.
Pavyzdžiui, vienas mano pažįstamas su tolokai gyvenančia mama, ją lankydamas ir spręsdamas jos problemas, būna labai griežtas ir veikia beatodairiškai. Tai didžiulis stresas mamai. Jam irgi. Bet faktas tas, kad po kiek laiko, emocijoms nurimus ir apsipratus su nauja situacija, mama būna patenkinta. Kaina didelė.

patiko(0)



Rasa, Rugpjūčio 8 19:04  #

Emai: klausiu iš naujo :) Ar jūs asmeniškai sugebėtumėt, ar pajėgtumėt nuspręsti už juos (tėvus, suaugusius vaikus, brolius, seseris ir t.t), kai jie labai griežtai neleidžia? Man šitai įdomu.

Man žmonių emocijų, baimių ir egoizmo aiškinti nebūtina, aš pati neblogai juos suprantu. Žinoma ačiū už gerus ketinimus :)

patiko(0)



Giedrius, Rugpjūčio 8 19:49  #

Pamatyti ir įsivertinti save gali būdamas tinkamoje aplinkoje. Augdamas piktžolių lauke vaisių nesubrandinsi. Greičiau ims dygti spygliai. Tai nėra sudėtinga suprasti. Vieno žmogaus saviįžvalgos mažai tikėtina kad pakaks, visiems gyvenimo atvejams numatyti. Dėl to savęs pažinimo ir rašome, ir kalbamės nuolat, bet verta.

patiko(0)



Ema, Rugpjūčio 8 19:56  #

Rasai: Kaip aš galiu atsakyti, žinodama tiek mažai informacijos, nepažindama tų žmonių (tiek vaikų, tiek tėvų) kaip asmenybių? Ar čia gali būti šablonai, trafaretai? Kiekvienas santykis ir kiekviena situacija kitokia. Kiekvienas turi savęs vertą situaciją (iš abiejų pusių) ir kiekvienas turi kitokią širdį. Aš asmeniškai dažniau renkuosi aukojimąsi, bet ne visada.
Atsiprašau, kad Jums aiškinau. Pažadu, daugiau taip nedarysiu.

patiko(0)



Rasa, Rugpjūčio 8 20:01  #

Giedriui: biologai mano kitaip :) Taigi gal vis tik yra sudėtinga viską suprasti? :)
Cituoju: „Kauno marių regioninio parko vyriausiasis biologas G.Vaivilavičius ėmė pasakoti apie Lietuvoje augančią laukinę morką, sukėlė nuostabą. „Taip, auga, beveik kiekvienoje pievoje galite rasti. Lapeliai ir žiedynai, dabar jau sudžiūvę, panašūs į daržo morkų. Dar nevėlu jų prisikasti, – sakė jis. – Nors laukinės morkos balta šaknis smulki, tačiau maistingumu gali atsverti kilogramą pirktinių. Panašiai kaip, pavyzdžiui, viena skurdžiame šlaite prisirpusi žemuogė atstoja keliolika braškių. Apskritai skirtumas tarp laukinio augalo ir kultūrinio yra labai didelis. Šiltnamiuose auginamos daržovės prikaupia tik daug masės, bet ne maistinių medžiagų. Gamtos dėsnis – kuo skurdžiau augalas auga, tuo jo maistinės savybės geresnės.“

Gero vakaro visiems ;)

patiko(0)



Rasa, Rugpjūčio 8 20:09  #

Emai: tai aš vėl gi sakau… „A ja govoriu, rasa govoriu, ona govirit, mokro“… net juokiuosi :) Aš ne apie žmones kalbu, apie jus. JUS. Ir jūsų artimus. Bet jau nereikia atsakymo, matau pati. Nenuspręstumėt.
Dėkui. Jūs puiki švelni moteris. Nieko tokio, kad aiškinat, kalbamės juk :) Tik sakau, kad nebūtina, bet nedraudžiama juk ;)
Turiu bėgti :)

patiko(0)



Giedrius, Rugpjūčio 8 20:16  #

Rasa, tai turbūt mano gyvenimas yra labiau taisyklė, nei išimtis, nes aplinką aš tiesiog sugeriu. Labai stipriai jaučiu skirtumus ir visų savo vidaus pokyčių kartais nesugaudau. Yda, silpnybė, o gal geras bruožas – turiu kalbėtis, kad suprasčiau. :) Gero vakaro.

patiko(0)



Ema, Rugpjūčio 8 20:54  #

Rasai: aš irgi govoriu, kad nežinau visų dedamųjų. O aš… karves parduočiau, bet pati grįžčiau į Lietuvą. Ir nelaikyčiau tai auka. Tiesiog, daugumoje gyvenimo sričių pasiekiau daugiau nei tikėjausi, turiu kaip save realizuoti neprisirišusi prie vietos, mano šeimoj problemų nebūtų. Bet Jūsų draugės situacija visai kita…

patiko(0)



Ema, Rugpjūčio 8 21:27  #

Raselei: ,,aš ne apie žmones kalbu, apie jus“. Na, Jūs sakot, Jūs žinot. Nesiginčysiu.
Sėkmės.

patiko(0)



A., Rugpjūčio 8 21:40  #

Ema, :))))
Tik aš nesuprantu, ar Jūs tikrai nesupratot Rasos klausimų ir nusiteikimo, ar tik trolinat :)))
Neina nesišypsoti skaitant tokius mandagius atsišaudymus į moteriškai prasimanytą puolimą :)))

patiko(0)



Ema, Rugpjūčio 8 21:43  #

Kaip man gera, kad Jūs šypsotės. Tikrai fain :)

patiko(0)



Rasa, Rugpjūčio 8 22:07  #

A: aš nieko nepuolu, jeigu ką. Man buvo smalsu ir dabar namie su kai kuo diskutuoju apie tai, ar reikia ir kada reikia sąmoningesniam žmogui priimt sprendimą (kartais griežtą, kartais skaudų) už mažiau sąmoningą. Iki kiek galima ir reikia kęsti. Ar reikia. Čia kaip ir nėra ko pulti. Tiesiog svarsčiau sau ir apie privestinius pokyčius, nes Burgis tokią temą užvedė. Apie pokyčius :)

patiko(0)



A., Rugpjūčio 8 22:32  #

Aš suprantu, nereikia man aiškinti :p
Juk ir sakau, kad į prasimanytą puolimą atsišaudinėja :)

patiko(0)



Darius, Rugpjūčio 8 22:58  #

Rasai: malonu, jog ir mane prisimena. Man 45 (bus). Vaikų neklausau ir turbūt gretai neklausysiu.
Dabar atostogauju pajūryje, todėl toks vėlyvas atsakymas.

patiko(0)



Rasa, Rugpjūčio 8 23:07  #

Dariui: tu nepamirštamas :D Kaip gali pamiršt lietuvišką tėtį, panašų į kinietišką mamą? :) Na, aš tave sau taip vadinu mintyse ;) Be jokių blogų minčių :)
Gerų atostogų, griežtas tėtuk :) Taip… Va su tokiais kaip tu ir būna senatvėj bėdų turbūt :D

patiko(0)



mokytoja, Rugpjūčio 8 23:21  #

Rasai: mano močiutė visus gyvuliukus išdalino būdama 86. Dabar jai 92 ir turi tik šuniuką :-)
Tad kantrybės Jums.

patiko(0)



mokytoja, Rugpjūčio 8 23:27  #

p.Burgiui: labai gražu Raudondvario pilyje :) Džiaugiuosi, kad apsilankėte.

patiko(0)



Rasa, Rugpjūčio 8 23:43  #

Mokytojai: ačiū. Nors nelabai suprantu kokios kantrybės man linkit. Aš neturiu močiutės su daug gyvuliukų. Nei tėvų su daug gyvuliukų. Tiesą sakant mamai dar ir nupirkom puikų veislinį gaiduką su keliom vištom :) Ir pati turiu tik šuniuką. Bet ačiū. Už geranoriškumą :)

patiko(0)



XHTML

Leistinos XHTML žymos:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>