Tik su visais, su visomis…

Birželio 16, Penktadienis


*
Tik pažiūrėkite į tą medelį. Koks jis gražus, gaivus, laimingas! O juk mes manėme, kad jis neišgyvens… Bet kaip gi jis neišgyvens, jei ji supa gražios gėlės, gražūs medeliai ir krūmeliai?
*
Ir mes tokie… Kas iš to mano gyvenimo būtų, jei ne tos gėlės (merginos ir moterys), jei ne tos atžalėlės (vaikai ir vaikaičiai), jei ne tie medžiai (protingi, drąsūs ir stiprūs vyrai) šalia manęs, su manimi?
Jūs irgi pripažinkite: tada, kai galvojate, kad tą ar aną darote sau, „dėl savęs“, iš tiesų, visaip slėpdami tikrąją priežastį, tikrąjį motyvą, darote tik todėl, kad esate šalia jų, su jais, todėl norite: jiems patikti; juos pranokti; jiems prilygti; ir pan. Jie yra variklis!
*
Kartais šiek tiek negaluodamas eidavau auditoriją skaityti paskaitos. Ir visada žinodavau – išeisiu sveikesnis! Prieš kokius nors renginius, šventes aš beveik visada nerimauju, jaudinuosi, galvoju ir planuoju, bet vos tik renginys prasideda, aš jaučiuosi kaip paukštis skrydyje: laimingas ir laisvas!
*
Esu dėkingas visiems, kurie vis dar pakviečia būti su jais, šalia jų. Ir šiandien mes būsime savo bendrijoje!

patiko(42)



RSS

atsakymai (4)

Dalius, Birželio 16 18:46  #

Sveilatos Jums, Bronislovai ir neblėstančios energijos! Et, kad, bent dalelę tos energijos net per pus jaunesniems:)

patiko(13)



Burgis, Birželio 17 01:11  #

Daliui: ačiū, Gerasis Žmogau! Štai, grįžome po pusiaunakčio, šauniai draugų aštuoniukėje pasilinksminę, padainavę (padainavę!) – ir visai nenoriu miego…

patiko(10)



Rasa, Birželio 17 23:54  #

Gera, kai mes galime kažką sušildyti, gera ir kai mus kažkas sušildo. Žvilgsniu, žodžiu, pabuvimu. Ir taip gera kartais nuo žmonių geranoriškumo… Nuo paprastos ramios bendražmogiškos (o gal vis tik ji ir yra ta tikroji dieviška? :) meilės. Smulkmenos nuspalvinačios dienas visomis vaivorykštės spalvomis… Štai autorius padovanojo savo knygą. „Nes tu suprasi“- sako. Štai anūkiukė išeina namo, išlydžiu, o ji nuo koridoriaus durų parbėga atgal, duoda bučkį ir suokalbiškai sako: „aš vėl atvažiuosiu ir tada eisim antyčių žiūrėt…“ Čia maždaug ji mane vesis, ne aš ją :) Štai dirbu šiandien, paskambina senas draugas, pasako, kad užsuks ir klausia: „turbūt nori labai skanios kavos, kokios atvežt?“ O atvažiavęs atveža dar nuostabų pledą dovanų. Šiaip sau atveža, ne jokia proga, tiesiog pasako: „ai, kad turėtum kuo apsigobti, jei kokį vakarą bus vėsu…“ Štai aš noriu kažką pradžiuginti ir vienam dovaną pakuoju į vokelį prirašius juokingą sveikinimą, kitam po darbo skubu pirkti dovanų turistines prekes- palapinę, čiužinį ir pan. O grįžus sulaukiu draugės, kuri dabar keliauja mašina po europą, žinutės: „pamiršau tau pasakyt, išsiunčiau tau dovanų iš Londono, ryt turėtų atvežt…“ Ir visur čia ne dovanos svarbiausia, jos nėra materialiai brangios. Visa tai brangu (net neįkainojama) dėl jausmo, kuris taip įvairiai supakuojamas. Į žvilgsnį. Į žodį. Į rūpestį kitu. Į kavos puodelį. Į šypseną. Į kelis žodžius, kuriais galime patikėti- „viskas bus gerai…“ „jei tau kada ko reikės, visada tau padėsiu kuo tik galėsiu…“ „apsirenk šiandien šilčiau, lauke šalta, nesusirk…“
Ir kai kurie tie žmonės gyvena už tūkstančių kilometrų, bet jie išties visada greta. Nes atstumas tai ne kilometrai. Atstumas, tai kai matuoji nuo širdies iki širdies. Vadinasi jie ne toli, jie visada su mumis. Jie gyvena mūsų širdyje.
„Didumas to, kas mumyse
iš meilės auga ir gerumo!“- sako J. Marcinkevičius. Ir jis teisus, ar ne? :)
Ir tik kartais su skausmu smigteli širdin spygliukas, kai pav. iš visos širdies parašai žmogui, kurį laikai draugu, laišką, sveikinimą ar žinutę, o iš ten tyla… Ir supranti, kad jam tavęs šiuo metu nėra… :) Bet kita vertus žinai, kad turbūt jam viskas ok, nes kai žmonėms būna blogai, jiems atmintis paprastai „pagerėja“ :D
O kartais aš net nusistebiu- kodėl žmonės man tokie geri?! Nežinau.
Taip. Žemėje kur kas šilčiau, kai šildo ne tik saulės spinduliai, bet ir nuostabių žmonių širdys :)

patiko(28)



Indra, Birželio 20 09:23  #

Gavau laišką nuo jaunystės draugo.
Nebendravome gal daugiau nei 30 metų.
Ėjau pajūriais ir galvojau, kad yra begalė draugystės formų – vaikščioti apsikabinus, kalbėti, vaikščioti atskirai, tylėti. Vaikščioti atsimenant. Vaikščioti užmiršus.
Kartais – palikti draugą ramybėje, kai jam reikia pasibūt. Kartais – būti paliktam.
Kartais draugas išduoda, užmiršta, numiršta, kartais tu išduodi, užmiršti, numiršti. Paskui prisikeliam ir vėl viskas po senovei…
Laikas yra labai laikinas reiškinys, draugas – mažiau.
O ką, jei ateiname tik tam, kad kasdien laikytume mažus, bemaž nematomus draugystės egzaminus. Išlaikai arba ne.
Miegi arba ne. Sapnuoji arba ne. Draugą arba ne.
(Vytautas V. Landsbergis)

patiko(7)



XHTML

Leistinos XHTML žymos:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>